The Trip

šiuo metu gyvenu gerai. galbūt turėtumėt žinot, kad man gerai visur, kad tokie dalykai kaip ‘šito kambario bloga aura’ niekada neveikė mano smegenų. (jautimąsi gerai lemia vidiniai sūkuriai, tos visos begalinės vidinės nesąmonės, švyturiuojantys nuotaikų būviai.)

imkim kaimą, pavyzdžiui, ar bažnytkaimį kokį. man tokiuose itin patinka. viskas, ko reikia iki pilno patogumų komplekto, tai kompas, interneto ryšys ir galėjimas nusipirkti maisto. žinot tas vietines mažas maisto parduotuves? su coca-cola ženklo reklaminiais lipdukais ant langų, pavasarį naujai perdažomu fasadu (kad būtų paslėpti vaikigalių sienoje išraižyti keiksmažodžiai), nuzulintomis durimis? aš buvau daugybėj tokių parduotuvių, jos visos praktiškai vienodos, tik vienose jautiesi kiek vienišesnis ir labiau apgailėtinas nei kitur.

buvo, važiavau autobusu iš alytaus į vilnių, ir kažkur pusiaukelėj, kažkuriam miestely su išvaizdžia bažnyčia - dabar aš jau niekaip neatgaminu miestelio pavadinimo - sugedo variklis. vairuotojas pranešė, kad už dviejų valandų atvažiuos autobusas ir paims mus, taigi turėjau dvi valandas gražaus neplanuoto laiko. saujelė keleivių (senukų) patogiau įsitaisė sėdynėse, o aš susipažinau su viena tokia bobele. paklausiau, gal ji žino, kur čia artimiausia parduotuvė, ir ji pasisiūlė mane palydėt. beeinant pasakojo apie savo vaikus ir anūkus, o aš grobsčiau akimis prastų nedažytų namų langų rėmus, įstiklintas verandas, siaurus takelius, vedančius prie durų. man tokie pasenę dalykai labai gražu, nes neperspausta. tie visi per maži langai ir per žemi kiemo varteliai tarsi sako: ‘na taip, iš mūsų nieko gero, bet, po galais, mes nieko ir neketinam apgauti’. šitai aš vertinu.

parduotuvėj nusipirkau “twix”, atsigert ir neaiškių sveriamų guminukų (’pasverkit man šitų už du litus. ne, pala, už tris. tris su puse’). duosiu jums patarimą: jei jau atsidūrei nepažįstamo bažnytkaimio krautuvėj, kur trečdalis maisto produktų guli lentynose pergyvenę savo galiojimo laiką, o lauke tavęs lūkuriuoja nepažįstama miela ponia, o tavo kuprinė - sugedusiame autobuse ir tu supranti, kad smarkiai pavėluosi į susitikimą vilniuj, tai nedvejodamas nusipirk kokio šlamšto, kurio įprastomis aplinkybėmis nė negalvotum pirkti. kokių nors guminukų, tikriausiai pagamintų iš naftos.

mielai gyvenčiau kaime. vien dėl tų vizitų į lievas parduotuves gyvenčiau. mane džiugina jų pardavėjos, mažas prekių pasirinkimas, labiausiai - apčiuopiamas ribotumas. nes perteklius jau senokai užpisa. senokai.

jis už kiekvieno sumauto kampo. mano rss readery, plente alytus-lazdijai, net tavo veide. tačiau viskas gerai, aš nesiskundžiu - visada galima rinktis.

Rodyk draugams

stotelėj laukėm dviese. ji, maždaug mano mamos amžiaus, įlipo į tą patį 7 mikriuką. nuėjau į galą, priešais mane sėdėjo vyras. maždaug mano tėvo amžiaus. tada jiedu pasisveikino, ėmė kalbėtis; ok, seni pažįstami. vyras buvo nemenkai išgėręs, bet neatrodė apgailėtinai, atvirkščiai - skleidė kažkokį liūdną žavesį (neabejoju, kad esate matę tokių vyrų).

jinai laikėsi kažinkokio saugaus atstumo, o jis atkakliai kalbino. manau, ta moteris taip elgiasi su visais, nenori prisileisti. garantuoju, vieniša. nepaisant visko, ji labai gražiai juokėsi - kažin ar esu girdėjus nors dar vieną moterį šitaip juokiantis - taip mergaitiškai, melodingai, negarsiai. paprastai mano mamos amžiaus moterys, gražios, racionaliai mąstančios, jau labai mažai kuo tikinčios moterys būdamos su svetimais vyrais nutaiso kokį pašaipų ar nedrąsų juoką, net ne juoką, o krizenimą, heheheh, štai kaip jos visos juokiasi, pamačiusios, kad koks nors asilas rodo išskirtinį dėmesį. tuo tarpu ji buvo toli nuo panašių nenuoširdumo apraiškų. visas tos moters ir vyro bendravimas atrodė natūralus, atsargiai šiltas. buvo nė kiek neaišku, kur jis nuves.

garbės žodis, nenorėjau klausytis apie ką šnekama, bet tai buvo neįmanoma, nes sėdėjau tiesiai už jų. vidury pokalbio (taigi pusiaukelėj į autobusų stotį) vyras iš niekur nieko, staiga pasipiktinęs, paklausė:
- ar moteriai reikalingi papai?
ji gūžtelėjo pečiais.
- tu vyras, tu ir atsakyk.
- aš manau, kad ne. - jisai atsilošė. - man asmeniškai jie nėra labai svarbūs.

neilgos kelionės pabaigoje buvo ganėtinai aišku, kad ta mielo veido moteris žaliu megztuku vyrui seniai patinka, ir jis nėra užtektinai naglas, todėl tik laido švelnias užuominas, o ji, ji turi kažkokių svarių priežasčių prisiversti prieš tas jo menkutes pastangas užsimerkti. priartėjo mano stotelė, susisėmiau tašes, pasirengiau palikti šitus du neįprasto kirpimo žmones šnekučiuotis. ir tada vyras, kurį laiką tiesiog juokinęs, staiga nuslopusiu balsu jai sako:
- dabar tu išlipsi, čia tavo stotelė… ar aš galiu tave pabučiuot? nes viskas - išlipsi ir nematysiu tavęs. prašau. ar galima?

atsistojau ir per sekundę atsidūriau prie durų. buvo taip debiliškai liūdna. iššokau iš autobusiuko vos šiam sustojus ir - kaip gerai, kad degė žalia - greitais, kampuotais žingsniais pasileidau per perėją į stotį.

Rodyk draugams

- naujo kompo paieškos
- verta investuoti: windows ar mac?
- nesibaigianti sloga
- besibaigiančios santaupos
(wait what? nėra jokių santaupų)
- kiekviena kelionė namo pirmyn-atgal atsieina 66 lt
- įkyrus noras prisiglaust prie vienos dūšios
- skauda sąnarius
- “vis mažiau žmonių moka palaikyti draugiškus santykius” - čekuolis
- čekuolis kalba apie mane

Rodyk draugams

ką tik mačiau vieną gražiausių skaitmeninio formato reginių savo gyvenime. aišku, gana vėlai pamačiau. tačiau viskam savas laikas.

visiško išbaigtumo, grožio ir tobulumo pojūtis.

būna, žiūri į labai patrauklų žmogų, o jis prasižioja ir per keletą sekundžių sugriauna tik ką jį gobusią išskirtinumo aurą. “man nėra negražių žmonių. na, kol nepradedi jų pažinti”, sakė viena pažįstama. šitaip būna ne tik su žmonėmis. grožis ir tobulumas - ne kategoriškai vientisi reiškiniai, ne suklasifikuoti žmonių tipai. tai harmonija. tai - asmenybė su krūva trūkumų, ieškanti naujumo ir atsišviežinimo. tai - bandymas matyti toliau regėjimo lauko. tai - vaizduotė ir melas, sąžiningumas ir nuklydimas, silpnybė ir logika, kai susilieja ir persipina. filmas - lyg iš daugybės sluoksnių. gerai padaryti dalykai pasižymi įvairiapusiškumu.

medžiaga buvo komiksas. veikėjai pakilo iš popieriaus ir, godžiai įkvėpę daug nežadančio miesto oro, išsiskirstė po šlapius skersgatvius pasitikti nakties. vyrukai - kieti ir bebaimiai, moterys - nuodėmingos, jas pavojinga mylėti. atrodytų, nenatūralu ir statiška. randuotas žudiko veidas panyra į šešėlį, prostitutė atsuka išdidžią nugarą. tačiau prieš tai spėji pamatyti dar kažką: maniakiškos ramybės fone šmėsteli žmogiškas sumišimas, dvejonė, šiluma. filmo miestas gyvas, judrus ir gyvena, rodos, savo, o ne kažkieno režisuotą gyvenimą.

imdb / trailer

Rodyk draugams

šįryt pirmas dalykas, kurį pamačiau nubudusi, buvo kursiokės veidas. ką ji veikia mano sapne, pamaniau, bet sapnas jau garavo užmarštin, užtat gabija susirūpinusi bėrė žodžius:
- nežinau ką daryt, kažkaip nejauku, davai ateik ir tu, nes…
- ką?
- negaliu būt su juo, o jis jau sėdi salėj, reikia tapyt. ateik, ką?
- kad aš nenoriu… man sloga, noriu miego ir šiaip.
- aš jaučiu tuoj apsižliumbsiu, nenoriu ten eit, bet reikia, …
- eik tu. aš… nežinau tiesiog.
- na… kaip nori.
(durna pauzė)
užsidengiu veidą delnais, šitaip saugu ir gera, bet praeina gana ilgas laiko tarpas, kokios septynios sekundės, o gabija tebestovi laukdama, taigi esu priversta nuimt delnus nuo akių, padaryti sprendimą.
- mmnagerai ateisiu.
(gabija nušvinta)
- …tik duok man penkiolika minučių.

gabijos brolis surado benamį, kuris sutiko pozuoti pirmakursei. benamis jau sėdi darbui skirtoj salėj, bendrabučio pirmame aukšte, laukia tapytojų. gabijai nesmagu būti su juo vienai. (”žinai, barjeras toks, susikaustymas, o ir jis ten sėdi įsitempęs”) gabija ateina pas mane ir žadina, kad nereikėtų likti vienai su tuo svetimu įsitempusiu žmogumi.

truputį pyktelėjau - ne dėl to, kad mane mygo pasirinkti tarp malonaus sekmadienio miego ir ėjimo į nežinomybę (na juk iš tikro), o kad ji nesusitvarkė su uždaviniu. work it baby. turiu galvoj, why cant you work it? susiduri ir pasistengi nemirksėti, tuo labiau neieškoti pagalbos iš šalies.

bet viskas, aišku, praėjo fainai. įėjau į salę dar gerai neišsičiūchinus, o kai pamačiau malonios išvaizdos senuką, sėdintį fotely, iškart pralinksmėjau. ėmėm jį kalbint, jis truputėlį pakalbino mus. pašnekėjom bendrinėm temom (nors aš šiek tiek surizikavau ir paklausiau, ar šis turi šeimą). ir, na, visai neblogai pasidarbavom.

–
sveiki, mano vardas prasideda raide v, aš išmokau per tris savaites pastatyti naujus asmenybės pamatus (dar tebekvepia tinku ir mediena; mėgstu medį), studijuoju dailę, įvyko nauja pradžia, sveriu žodžius, dabar jau visada pasveriu, “magnusas sukrėstas kaskart, kai apie tai pagalvoja”, sukrėsta ir aš, kaskart, kiekvieną kartą, kad ir dabar, tačiau dabartis yra švari, saugi ir kvepianti. daug kas liko už nugaros, alytuj, tačiau nepaisant to mano galvoje išsiskleidė gėlės, jų žiedlapiai nuostabūs, tamsesni prie pat šaknų, o krašteliai beveik permatomi, ir tai - ne meilės, net ne žavėjimosi žmogumi žiedai, o naujumo, laisvumo ir nusiraminimo, pasisekimo, sunkaus darbo pasekmių žiedai. tokios gėlės gali vešėti tik ten, kur teka skaidri upė, kur vandenys pursloja ir taškosi į juodas aštrias sielos uolas, jas pamažu apgludindami. žiūrėkit, mano akys švyti, jos gyvos ir budrios, o mano viduje džiugiai juda vanduo, jaunystės vanduo, stiprybės vanduo, vanduo tokių spalvų, kurių nerastum pas kitą žmogų, tai vadinama originalumu ir išskirtinumu, spėju, mano upė blykčioja pilkais tonais su šaltos žalios priemaišom, o dugnas tikriausiai maloniai rausvas.

jei mūsų pokalbio metu aš kuo nors neapsimetu, tuomet mano ištarti žodžiai žybteli skaidriu žalsvu upės vandeniu. tuomet jie tikri. o priežasčių apsimetinėti vis mažiau.

Rodyk draugams

lietuviško filmo vyksme
berniukui dantimis kreidos gabaliuką suėmus,
nubrėžus mokyklinėj lentoj ilgą brūkšnį,
man gyvoj salės tamsoj lėčiau kvėpuoti ėmus
banga
(jos aš nepastebėjau ateinant)
tiesiai į veidą teškiasi;
šunys tokiom akimirkom šaukias mėnulio.
iškart prisimenu taip taikliai
(t.y. nei pridėsi, nei atimsi)
suformuluotą
šūksnį: tu - tai
visi mano sutikti nuostabūs vyrukai
ir visos mano sutiktos
magiškos mergaitės,
visi mano lūkesčiai ir
visos baimės,
visi
girti sapnai
ir neapkabinti kaklai.

tada jau palieka neaprėpiamumo jausmas.

nematyt, kas darosi ekrane,
muistytis kėdėj kaip bepročiui tarp intelektualų,
jaustis begaliniu (t.y. be galo vienišu) -
kas per išsidirbinėjimai. kas per žaidimai.

ČIA NAUJAS LYGMUO,

šitokios savęs dar nemačiau.

Rodyk draugams

įprasta - aš taip noriu su tavim pakalbėt, mergaite, bet jokiu būdu ne telefonu. ne ne. žinau, prasivartysiu lovoj iki pusės trijų ir noras nusės ten kažkur tarp paklodės klosčių. kaip ir visa kita, kaip ir kiekvieną naktį.

vieniems žmonėms galima sakyt tam tikrus dalykus. kitiems geriau nė neužsimint, nebent norisi įliet šiek tiek daugiau spalvų į savo asmenybę jų akyse. raaait. vaivorykštę… papildyti. mergaite, mergaite. būtum ne už šitiekos kilometrų, taksu atlėkčiau.

atsimenu, kartą euforijai smegenus užliejus, parašiui laišką tomui sinickiui. paprašiau, kad neatrašytų, atrašė.

atrodo, paskui mane driekiasi pelenų ir rūgšties šleifas, kai einu.

Rodyk draugams

čia katrą naktį mane pagaidino mano pačios pasąmonė.

susapnavau tokį vyruką. pabudus jis niekaip nėjo iš galvos, tas vyras, ir pabandžiau prisimint, iš kur jį žinau. pasidarė labai svarbu tai išsiaiškint: juk kai kažkada susikirto mudviejų keliai, aš pasitraukiau pirmoji - greit, bailiai, iš įpratimo, negalvodama, o dabar aiškiai supratau, kad labai noriu jį vėl sutikti. tai kur jis man matytas? vienas dėdės draugų, klasiokės brolis, darbininkas gretimo namo statybose, nepažįstamasis alytaus autobusų stoty ankstyvą šeštadienio rytą?

ir tada labai puikiai atgaminau jo paveikslą - iš filmo.
aktorius, filmo veikėjas, scenarijus, grimas, įvaizdis. PERSONAŽAS.

biški supykau

Rodyk draugams

> viskas, ko pabaigos baiminausi, pasibaigė nelengvai ir laimingai
> klaipėda yra faina
> kambariokė nr1 yra būsima režisierė, o kambariokė nr2 - šiaip_pakalus merga, todėl galiu sakyt, kad gyvenimas bendrike bus fainas
> vienai dailės trečiakursei LABAI pasisekė, kad aš ne lesbietė
> negalima sakyt ‘tu esi geras, man per geras, pamatysi, rasi sau geresnę mergaitę. aš tau per durna’, geriau užkirsti tam kelią dar ankstyvoj stadijoj
> vis dar norisi pašokt su dėde pagal skatmano dainą
> tai neįmanoma
> vis dar tenka gailėtis praeities klaidų / lomkės - tai praeities klaidų padariniai
> žmonės yra nuostabūs, durni ir nenuspėjami

–
rūciela, tai ar išvertei visus iš koto? aišku, kad išvertei. sugebėjai tą padaryti man, kai buvau vienuolikos.
–

Rodyk draugams

čia kada išėjau į lauką ir žiūriu lekia pusbrolis kažkur su šautuvu
mama stovi ir seka jį akim
klausiu jos:
- kas yra?
- ai čia toks katinas tąsosi aplink kiemą
- :| … neskaitėt kliudžiau?
pasipiktinus atsisuka:
- taigi tik bakstels biški, nieko baisaus
- nu ok

- -

jau dabar pasiilgau familijos. noriu dar kartą pašokt su dėde pagal skatmano dainą. noriu atsibust pirmą valandą dienos kaip tik ant malkolmo, noriu to bendravimo, kuris išsikristalizuoja tik šeimoj, noriu toliau mokytis kaip elgtis su strėlėm, reikia mokytis, būtinai reikia, nes dar neišmokau,

fakk

provincijos sindromas aka nenoras kelti kojos iš namų nes čia SAUGU (ar kažkątai)
bet aš susitvarkysiu - arba ne. nepriklausomai nuo to vis tiek reiks pristatyti save naujiems žmonės. nepriklausomai nuo to.

Rodyk draugams

“tavo didesni už renatos. taip taip, aš vakar visą dieną žiūrėjau. didesni”

Rodyk draugams

kai pastebėjau, kad jau kuris laikas sėdžiu už stalo nepraverdama burnos, pakėliau akis į taksistą gediminą, kramsnojantį lašinuką su pomidoro skiltele, ir prašnekau:

- nuostabiausia yra tai, kad aš dar prieš keletą metų mąsčiau apie jūrą, galvojau, kad kada pavyks apsigyvent ten kur nors šalia ar panašiai. turėjau tokį… stiprų norą. nors mintis ir reali, tačiau atrodė tokia tolima. turiu galvoj, ko man belstis prie jūros? kas ten mane pasitiks ir apgyvendins? ir išvis, mokslus pirma baigt reikėjo… ir va - matot? vėl likimas man tėkštelėjo dovaną. ar aš kūriau planus apie studijas klaipėdos univere? ne. įrašiau negalvodama ir įstojau. viskas taip… gerai. nerealu, džiaugiuosi.

jisai įsispoksojo į mane.

- nu bet ir be ryšio čia pasakei. tu juk važiuoji ten studijuot.

šyptelėjau ir iš neturėjimo ką pasakyt suėdojau pusę pomidoro. štai kas būna, kai žmogus nėra susipažinęs su lietuvio blogerio-jaunojo inteligento įpročiu daryt minties šuolius viliantis, kad neužpildyti tarpai bus tinkamai interpretuoti. tokia natūra, gediminai, o dabar damušk savo stopkę.

ryt. išvarau. taip turėjo būti. ačiū, kad priimat. aš būsiu gera.

Rodyk draugams

tam, kas vertinga, niekad nebus per vėlu arba, mano atveju, per anksti būti tuo, kuo nori būti. laikas neturi ribų. pradėk kada tik nori. gali pasikeisti arba likti toks pats. tam dalykui nėra taisyklių. gali pasistengti dėl to arba sugadinti tai. aš tikiuosi, kad tu išspausi viską, ką galėsi iš to. tikiuosi matai dalykus, kurie stulbina tave. tikiuosi jauti tai, ko niekad anksčiau nejautei. tikiuosi sutinki žmonių su skirtingu požiūriu. tikiuosi didžiuojiesi savo gyvenimu. ir jei kartais nesididžiuotum, tikiuosi randi jėgų pradėti viską iš naujo.”

- bendžaminas, the curious case of benjamin button (2008)

Rodyk draugams

- niekada negalvojau, kad mano dukra bus tokia pikta. - priekaištingai dėbteli, tada suvokia, ką pasakė ir, kad pernelyg neimčiau į širdį, žaismingai nusišypso. stovėt iki pusės vandeny ūmai pasidaro šalta,  tai užplaukia. tuo tarpu stoviu ant kranto ir gniaužau rankas.

suprantu puikiai. vaikas tikriausiai neišvengiamai tampa kažkuo nuostabiu ir branginamu. po visų meilės paieškų (net jei šeimoj viskas daugmaž ok, negali būti tikras, kad vieną dieną nepakvips skyrybom) atsiranda žmogus, žiūrintis į tave su pasitikėjimu ir ieškantis tavo veide atsakymų, neabejojantis tavo autoritetu. nesvarstantis apie tavo asmenybės duobes. prisiglaudžia. myli.

ir štai ima keistis. aplinka daro savo. vaikutis su džiugesiu ir baime kasdieną suvalgo milijonus įspūdžių. motina neramiai išlenktais antakiais palydi mažių į darželį.

praeina tiek laiko, kad ji vargu ar prisimena, kaip šis baisingai atsidavęs įsikibdavo į delną. bet veikiausiai prisimena. ir labai gerai.

Rodyk draugams

sveiki, kaip rugpjūtis?

kadangi bet kokie bandymai planuot man visada baigiasi lievybėmis, tai ir dienos tokios - nedarnios, nenuspėtos, pastoviai bėgime. pamačiau naktinį alytų; slankiojau apžėlusiais miesto pakraščiais. išgyvenau 1001 farsu persunktą spektaklį savo pačios namuose. išgelbėjau draugą. pavedžiau draugą. nuėjau į biblioteką ir kažin ko baiminausi paimt knygą į rankas, todėl eilinį kartą išsinešiau jau skaitytą: žinau, jog kingas, vaildas, bukovskis, ali smith, įsidievintas ficdžeraldas - tai saugus pasirinkimas, šiuo metu taip reikalingo pastovumo ir palaikymo užuovėja. nenublokš, nesutryps, nepaliks frustruotos ir nesuprastos vienišoj laukymėj.

…o bandžiau skaityt ulisą! supratau - geriau nereikia.

kaime trankomės į absurdo sienas ir mėtomės debiliškais bajeriais. tai nuostabu. galėčiau, tikriausiai galėčiau taip gyvent. bėda ta, kad idilė niekada per ilgai neužsitęsia. tuoj pyst pakeliamas balsas, trenkiama kumščiu į lubas, pasipila pjuvenos ir parakas, sušvytruoja paskutiniai saulės gaisai languose. nešvariom sienom nuvilnija pykčio bangelės. mes tikriausiai pernelyg jautrūs įspūdžiams ir labai greit išmušami iš vėžių. nesakau aš: tiesiog būdami kartu tampame kažkuo vienu (bent jau tai kažkiek guodžia, kartais net džiugina), nesvarbu, kad manosios blogybės šeimoj analogo neturi.

skauda galvą kaip senais blogais laikais. varau paliuliuosiu.

Rodyk draugams