besiartinant 2010iesiems aš daugiau galvoju ne apie jau beveik pasibaigusius vienerius metus, o apie visus dešimt: kaip XXI a. 1 dešimtmetis atrodys istorijos juostoje? kokią įtaką darys ateities jauniems protams ir kultūrai? žiūrint asmeniškai, ši laiko atkarpa - tai mano paauglystė (aka savęs ieškojimai ir blaškymaisi žmonių ratuose, nepritapimai, nesusikalbėjimai, nutylėjimai ir kitos panašios nesąmonės, suėdusios tiek nervų, kiek jau gal per visą likusį gyvenimą nepavyktų numarinti, tai britney spears ir eminemas, coyote ugly (2000) ir jennifer’s body (2009), tai nemąstantys hipsteriai ir vietiniai neformalai, blogeriai ir sužibę vidutinybės, prioritetų rikiavimas ir identiteto atkapstymas). buvo faina, turininga ir - kiek per dažnai - nuobodu. persisotinę naujojo amžiaus vaikai apatiškai gėrė alų alytaus dailės mokyklos kiemely. taip.
o būtent 2009ieji?
nauji man niekada nebuvo atskaitos taškas, todėl ir tąkart nieko sau nežadėjau - tiesiog smarkiai atšvenčiau geriausios draugės ir jos bachūro draugų kompanijoj. buvo biški vieniša.
vasaris. kažkurį rytą sėdėjau mokyklos tūlike ir panikavau. nufotografavau kriauklės kampą (“kada nors, jau po visko, žiūrėsiu į šitą nuotrauką ir jausiuosi gerai”). mokykla smaugė, mėčiausi juodai. dvylikta klasė buvo kažkoks plaukimas sekluma. antram pusmety pasiekiau aukščiausią AŠ-TAIP-PAVARGAU tašką: nebeatsikeldavau iš lovos, nežiūrėjau filmų, nenorėjau matyt draugų. sirgau, ir tuo metu labiausiai palaikė mama.
eilinė diena lauke su pusbroliu. žiemą daug laiko praleidau namuose. būdavo jauku ir gera (taip, kaip ir turi būti). atėjo nauji stiprūs svarstymai apie šeimą, apie tų nesuvokiamų žmonių įtaką savo nuotaikoms ir sprendimams. pradėjau mokytis užsimerkt prieš jų trūkumus.
pavasaris, kaip jam ir pridera, įnešė vilties ir blaivumo į galvą, tai aš ją pakėliau ir nuėjau kirptis plaukų; vis dar nesidažiau, rengiausi tik “praktiškai”, neretai atrodžiau kaip liūdnas durnas berniukas. migrena niekur nedingo, bet dabar tai nesmukdė.
velykų nepamiršiu niekados. tada paskutinį kartą buvau su R (ji nebijojo lipt į aukščiausią medį). vėliau mes ją praradom.
toliau - tingi ir faina REHAB’09 vasara. nedirbau, miegojau, buvau su šeima, džiaugiaus visokiom smulkmėm, valgiau tabletes. taisiausi lėtai, užtikrintai.
nepamenu nieko (nes užblokavau) iš paskutinių mėnesių mokykloj - tik keletą pokalbių su mėgstamais mokytojais, anglų egzaminą (nes vos nepavėlavau, o dieve) ir - JAU - ėjimą pildyt stojimo dokumentų. kilau liftu į kažkelintą aukštą su atestatu rankose ir jūs tik pagalvokit, kokia laiminga buvau. neįstojau į grafiką ten, kur norėjau, bet mane priėmė klaipėda - studijuot tapybą. gavau nemokamą mokslą, puikias kambariokes ir visas galimybes pilnai, iš naujo džiaugtis gyvenimu, MĖGAUTIS gyvenimu, beveik nieko nebijoti, keltis rytais žinant, kad viskas yra gerai.
didžiausia metų dovana - gebėjimas normaliai priimt žmonių meilę ir rūpinimąsi, domėjimąsi tavim ir norą būt netoliese.
vardai, patys gražiausi raidžių junginiai: tariami ramiai, su meile ir įsikarščiavus, tvinksint smilkiniams, zvimbiant mintims: rūtelė, egas, mama, guoda, rasa, iveta, povilas, mantas, brigita, justė, milginta. ir dar tas kai kas, sutiktas dykumoj. ir jie, tapę draugais per atstumą, numanomais pečiais išsiverkti, gyvais norų (…) objektais - jūs! - dešinėj The Kelionės pusėj, visada šalia, vieni biški arčiau, kiti niekada taip ir nepasiekti. žmonės gali tiek daug vieni kitiem duoti, patys nežinodami tikslaus masto. a č i ū.
/ įmanoma gyvent geriau. beveik visada. įmanoma.
Rodyk draugams