The Trip

labas, manau, tau patiks:

http://www.masters-of-photography.com/E/evans/evans_coney_full.html

Amerika, Amerika…

beje, gal galėtum parekomenduoti filmų Amerikos/blondinių/kietų vyrukų tema? arba ką nors panašaus į doom generation, death proof etc., iš serijos “filthy-funny-absurd”?..

ačiū:]

nuotraukos geros, plius iš mano mėgstamų laikotarpių. dėkui.
…filmų? well of course!

True Romance (1993) - nes turi bene visus trashy movie elementus: merginas seksualiuose drabužiuose, kraują, ginklus, nesusipratimus ir popso apraiškas ant kiekvieno kampo. oi - ir tarantiną galiniuose titruose.

Bitch Slap (2009) - kažkada čia rašiau apie Faster, Pussycat! Kill! Kill! (1965): trys mergos neprilygstamai vairuoja, vilioja ir spardo subines (ir žudo, žinoma); Bitch Slap yra neoficialus, DAR lėkštesnis senojo perdirbinys su gražesniais snukeliais, moderniais ginklais + nesveika lesbių sekso scena.

Raising Arizona (1987) - amerika, nesąmonės, coenai. toks biški meh.

Totally Fucked Up (1993) - tai pirmoji paauglių apokalipsės trilogijos dalis, antroji buvo Doom Generation (1995). jei pavyks rasti, pasidžiaugsi gyva ankstyvųjų 90s atmosfera ir jaunuoliais odeškėse, kurie siaubingai neturi ką veikti (todėl ištisai svaičioja apie gyvenimo prasmę).

Nowhere (1997) - to paties režisieriaus, trečioji ir, mano nuomone, geriausia dalis. visko daug daug: vėl apie paauglius, vėl apie savo vietos pasauly ieškojimą, vėl apie seksą. tik šįkart kažkaip nuoširdžiau (imdb komentatoriai sako, kad tai asmeniškiausias režisieriaus darbas iš visų trijų).

The Rocky Horror Picture Show (1975) - gal ir ne tai, ko klausei, bet būtinas pažiūrėti.

Team America: World Police (2004) - visokių [holivudo] klišių-standartų-tradicijų parodija. žiūrėjau seniai. atsimenu, kažkiek juokiausi.

Blood and Concrete / Kraujas ir betonas. Meilės istorija (1991) - NUOSTABUS, JĖGOVAS, NESVEIKAS ir t.t. ir pan. deja, nėra reikalo kažką daugiau apie jį rašyti, nes, vieną kartą vėlai žiūrėjus per tv3, niekur internete neradau. nieko, mažu vhs iš amazon nusipirksiu kada ;)

sąrašas filmų, kurių daugumą, gali būti, jau matei, ir kurie daugiau mažiau telpa šiame kontekste:

Freeway (1996)

Idiocracy (2006)

Grease (1978), Grease 2 (1982)

Natural Born Killers (1994)

Slither (2006)

The Devil’s Rejects (2005)

A Night at the Roxbury (1998)

Jennifer’s Body (2009)

Zombieland (2009)

gal dar JŪS ką pasiūlysit? davai ;)

Rodyk draugams

daili, tyli
berniukiška
(bet)
gražesne už mano krūtine
trumpi plaukai
- -
priglunda prie vaikino nugaros
- -
blogiausias klubas klaipėdoj
mažiausias rūkomasis ever
būk pasiruošęs kritimui žemyn
- -
argi svarbu
kiek galimybių aprašom
kiek praradimų sudiktuojam
ir visos tos užuominos
jų niekam nereikia
tik tau tik man
tiktai nuosavoms sąžinėms
- -
pabandau užfiksuot akimirką amžinybei
nepavyksta
taksistas liepia tvardytis
apsivemiu
taksistas liepia valyt
valau

Rodyk draugams

keliuku nusileidi nuo kalno - sodyba; obelys, vyšnios, nepjauta veja, nupjauti beržai, paminklų dirbtuvės, suversti akmens luitai, taip, čia kažkada dirbo dėdė, įsipjovė ranką, nesvarbu. svarbiau senas namas. žaliai dažytas. su “čechovo laikų įstiklinta veranda”, kurios nėra jau. verandoj stovėjo lova, po lova gulėjo lagaminas. odinis, milžiniškas. atidarius radau maldaknygių ir žvakių, krikšto gal kokių. ar… kaip ten tos. kur su baltom suknelėm. komunijos, va, žvakių.

palikau, palikau tų senų medinių trobų globai vasaras be prakaito, žaidimus be taisyklių, dabar galvoju, kad gal apskritai viską kas brangiausia palikau - nu, vaikystę, tai dabar lankau tuos nelaimingus kiemus, trypinėju nugriautų verandų vietose. mama šaukia, sako, grįžk, ką tu ten berasi, ieškok verčiau savo paskirties gyvenime. pasikeikiu, nuryju nesamas ašaras, apsigręžiu ir lekiu autostrada atgal į miestą, šliaužiu asfaltu, ant kurio vaikystėj neteko žaisti, keikiuosi.

’stop sounding so fucking sad! jesus!’ iš american psycho prisimenu tik šitą vieną frazę, ačiū, aktoriau savim patenkinto asilo veidu: kursyvas man jau yra fucking sad. eilėraščiai yra fucking sad. galvot apie mamą yra fucking sad. nugriauta įstiklinta nepraktiška lietuviška veranda yra fucking sad. paprastai aš kalbu drąsiai, net jei pačiai sau žodžiai nereiškia nieko, drąsiai, ryškiai, kad apčiuoptumėt, bet 9 atvejais iš 10 gaunasi taip fucking sad.

o dabar tai:

agnė purškia laką ant plaukų
pilnas kambarys nuodų
rodos pasiilgau vėl namų

drožia gerklę lako kvapas

sutrikau

ką čia pat namais pavadinau

Rodyk draugams

fainos mergaitės + alutis + bajeriai + einam parūkyt ok + the cure_just like heaven + šiandien ketvirtadienis rytoj penktadienis + check dat ass + ‘friends’ 6 sezonas = labai labai net fainai

čia vadinasi studentauju ir man linksma

ir šiaip

Rodyk draugams

man reikia kazkur su kazkuo atsipalaiduoti o tas kazkas noriu kad butum tu

saulele, dabar aš labai užsiėmus - malšinu alkį, kas nelabai sekasi, nes vos prisimenu praėjusios nakties sapną, man pritrūksta oro ir tada turiu viską pradėt iš naujo. ar žinai, kokie lievi pokalbiai būna, kai galvoji apie viena, o kalbi visai ką kita? geriau tokie bendravimai visai neegzistuotų, jie dažniausiai nieko nereiškia. visada noriu išlikt sąžininga. ypač tais, kurie į mane žiūri rimtai.

labai noriu dirbti. turiu tam energijos, turiu sveikatos ir noro. pinigų neturiu ;) galvoju, kaip bus gerai vasarą, jei gausiu čia darbą - nereikės mamos finansinės pagalbos. dabar jaučiuos kalta ne tik dėl kiekvieną mėnesį nuo tėvo nugręžiamos nemažos sumos, bet ir dėl to, kad ta suma nepadengia visų išlaidų.

padarysiu viską, kad ji būtų laimingesnė. nė vienas žmogus man nerūpi tiek, kiek mama. kai pagalvoju, kad vietoj to, kad prisidėtų prie būsimos mašinos, ji paėmė man kompą, tai–

lieviausia, jog, nors sakau ‘padarysiu viską’, aš nepadariau. nepadariau nė pusės.

ok, gana. tikiuos JŪS laikotės normaliai, kantriai laukiat šiltesnio oro, gražiai_negražiai ir įdomiai gyvenat, klausot reikšmingą muziką, nereikšmingai žvilgčiojat į praeivių veidus, ieškot to, ko ieškau ir aš.

malonu tave matyti.
Malonu kažką parašyti tuštumai.

man visada malonu perskaityti - visada rašyk.

Rodyk draugams

kaime praleidau dvi neeilines savaites, gavau suprast, ką reiškia tas toks patogus vakuumas, kuriame sėdėdamas gali aiškiai matyt savo mintis ir jas dėliot kaip patinka (ar, tiksliau, kaip reikia). motiną ir močiutę užimdavo kasdieniai darbai + telikas, tad trinties nebuvo. miegodavau netrukdoma iki pietų, prisapnavau ganėtinai fainų sapnų (kurie buvo ne kas kita, o tikslūs, tik kiek iškreipti norų ir baimių atspindžiai). kažkurią dieną sugalvojau, kad, gali būti, galiu rašyti. ta pirminė mintis nebuvo mano sugalvota ar sumeluota, tad ilgai mąsčiau, iš kur ji atėjo, - bergždžiai, beje. nu ir parašiau biški. parašiau tiek, kiek turėjau galvoje, ir atidėjau į šalį. konkretu ir užbaigta - aš taip negyvenu, bet tos kelios pastraipos buvo būtent tokios. ir tai - pradžia.

nuostabus asmeninis atradimas.

bet užvakar tai jau tikrai kad ramybės neturėjom. meh, supanikavau ir paskambinau policijai. 78501-a proga nevalingai pagalvot ‘kodėl aš negimiau berniuku jei būčiau gimusi berniuku tai dabar galėčiau apgint mamą’. apsižliumbiau, kai nieks nematė ir t.t.

tv pasakė, kad numirė selidžeris - supykau, po to nuliūdau, mama sako ar žinai šitą rašytoją? ne vieni metai ėjau per gyvenimą su faktu galvoje, jog jisai vis dar yra, ten kažkur valstijose, rašo ar nerašo, bet yra, ir dabar dėl natural causes jo nebėra, 91 metai, viskas ok, bet vis vien liūdna, nuo sausio 27 dienos visada bus liūdna, nors man ir atrodo, kad jau į ką ką, bet į mirtį tai žmogus turi pilną ir neginčijamą teisę, didesnę už tūkstantį kitų teisių, bet VIS VIEN, supranti.

interneto ryšio praktiškai nulis, rss readeris pilnas pilnas, bet kažkaip tas nelabai jaudina. būna tokios fazės, žinau aš jas. va grįšiu į klaipėdą, imsiu suktis tarp žmonių, ~socialaizingas~, o tiesa parėjo didžiulė telefono sąskaita, argi aš ne puikiai įsitvirtinusi bendravimo tinkle, m? blyn aš šaunuolė.

–

reikia vėl keist gyvenamą vietą. norisi (norisi - vadinasi, reikia).

Rodyk draugams

draugė privertė įsiinstaliuot skaipą, tad dabar esu kiek labiau pasiekiama. nori - susirask, įsidėk į kontaktus, gal pakalbėsim, gal kokią dainą gražią man atsiųsi. prisijungimo vardas - skvotere.

šiaip pabazarint, klaust ko - rašyk čia. adresą visada rasi dešinėj pusėj.

Rodyk draugams

1.

nuo menkiausio sutrepsėjimo kambario langai bilda ir trakši, stiklai grasina iškrist iš rėmų. galvoju, kaip vaikas gali būt siekiamybė. užplikau kavą ir mąstau. žemė nėra baisiai tinkama vieta atsivest svečių. jei būčiau žemės atstovas pasaulinėj kosmoso konferencijoj, man paprasčiausiai būtų gėda. gėda už pigią prastą kavą, už nekeičiamus rusų laikų langus bendrabučiuose, už tai, kad dar neišauginta karta, kuri žinotų, kaip elgtis su tuo, ką turi, ir už ištisas kartas, kurių didžiausias talentas - klaidas paversti filmais, kultu ir eilėraščiais.

2.

kartą sėdau į 6 autiką, važiuojantį į melnragę; išlipusi nuėjau į mažą pakelės restoranėlį, paėmiau kebabą. patraukiau link jūros. tuoj pat nuo ledinio vėjo sušalo pirštai, ėmė dilgčiot ausis. kebabo (mažo) pasirodė ryškiai per daug, tad likučius sušėriau žuvėdrai / kirui. viskas, apsisukau eit link stotelės. žinojau, kad parėjus namo reiks normaliai patapyt (artėjo egzaminas) ir tai atrodė taip nereikalinga - jei norėčiau kalbėt pasauliui, kalbėčiau tikrai ne per paveikslus. sušalus ir pikta sustojau laukt autobuso.

3.

kažkada labai seniai vietoj pamokų slampinėjau droge. kažką nusipirkau ir išėjau kartu su gan jauna mama ir dviem jos vaikais. vyresnysis berniukas nešė mažą mergaitę ant rankų. visi susėdom stotelėj laukt mikro. tas berniukas išsitraukė iš krepšio ką tik nusipirktą kremą ir pradėjo garsiai skaityt jo sudėtį. motinai buvo ganėtinai poxui, ji užsirūkė ir perėmė mergaitę. pabandžiau spėt, kiek berniukui metų, bet tai nebuvo labai lengva: galėjo būt vienuolika, galėjo ir keturiolika. jis buvo žemo ūgio, bet keistai rimto veido, seno veido, pavargusio ir nepratusio prie kvailų grimasų. jis pasakė kažką, ko dabar neprisimenu, bet tuo metu mane privertė norėt apkabint tą vaiką ir pasakyt, kad neimtų taip į širdį visko, ką netinkamai daro mama, neleist, kad rūpesčiai susimestų į nuleistus lūpų kampučius, neaugt šitaip greit vien dėl to, kad aplinkybės verčia.
mes abu turėjom tą patį per anksti dėl niekų pavargusį veidą. sėdėjau su jais, kol sulaukė savo mikriuko; per tą laiką pravažiavo kokie penki man tinkami. tą dieną į mokyklą taip ir nenuėjau.

4.

“jūs nustebtumėt, kiek man mažai reikia” kažkada seniai rašė mental. kažin, ar jis pakartotų šitą frazę dabar; man, pavyzdžiui, ji galioja, ne kartą esu ją išvarčius garsiai. žmonės paprastai nepatiki (norėjau rašyt “netiki asketizmu”, bet pasitikrinau definiciją ir pamačiau, kad čia nelabai tinka).
jei pasakai, kad ir pati žmonija tau nėra pastoviai būtinas laimės atributas, dar ir įsižeidžia. visada priima asmeniškai. kažkoks nelaimingas feisbuko sindromas - sutarti su kuo daugiau žmonių. taigi vis tiek nekeliautumėt su manim per dykumą su aukštakulniais, jūs alergiški karščiui, skorpionams ir mano humoro jausmui. tai kokio velnio eikvot mintis žmogui, kurio pilnai net nemėgsti. tegul jis eina po velnių - į tą savo dykumą.

Rodyk draugams

flašbekai
vaizduotė
ir norai

marlono brando lūpos
džeimso dyno žandikaulis
nedidukė mergaitė iš hard candy (2005)

kartą man buvo sakyta
“tau reikia kaubojaus”
vėliau tais metais
“tavo draugė, žinai, - ji gražesnė”

aš nenusipelniau tavo kaulų
bet taip noriu
nenusipelniau tavo balso prie ausies
bet trokštu
žmogum būti seniai taip neskaudėjo
bet verta

ieškosiu
surasiu
neliesiu
neverksiu

Rodyk draugams

- aktorius steve mcqueen, šaunuolis

pavargau, nes šiandien buvau žiauriai faina. nu tipo.

nu bet vakar… vakar nuo ryto (kėliausi trečią popiet) iki vėlaus vakaro ne tik buvau faina - aš taip ir jaučiausi. jėzau kristau, laisvas miego grafikas ir auksiniai žmonės nukelia į tokius levelius, kuriuos tik numanei esant, ir iš kurių nė už ką nesinori išlipti. po puikios dienos prieš užmigdamas šypsais ir tavo širdis sveikai varinėja kraują, tu nori sekso ir matai atsiveriant kelius į naują šviežią lazeriais spinduliuojantį gyvenimą, tavo smegenys dirba nesveikai greitai, taip greitai, kad peršoka silpnas strateginio plano vietas, tad tu laimingas vartaisi nuo šono ant šono samprotaudamas, kokį velnią veiki sušiktoj bendrabučio lovoj, kai su šitokia energija gali drąsiai varyt užkariaut pasaulio, tada kažkur tarp fantazijų apie studijas užsieny ir robert downey jr_staiga_šalimais

užmiegi

užmiegi ir nubundi ryte jau be polėkio. būna likęs tik skonis to, ką vakar kalbėjai, ko vakar taip troškai ir to, ką gavai.

–

žėkit man, laikykitės. išsilaikysit iki pavasario - susieisim kur po klevu arbatos iš termoso pagert. nes kai šitas šaltis ir sniego kopos už lango, tai patikėkit manim, tenoriu sėdėt lovoj su kompu po kaldra ir žiūrėt filmus apie gangsterius. aš rimtai.

antrą mėnesio pusę grįžtu į alytų.

Rodyk draugams

besiartinant 2010iesiems aš daugiau galvoju ne apie jau beveik pasibaigusius vienerius metus, o apie visus dešimt: kaip XXI a. 1 dešimtmetis atrodys istorijos juostoje? kokią įtaką darys ateities jauniems protams ir kultūrai? žiūrint asmeniškai, ši laiko atkarpa - tai mano paauglystė (aka savęs ieškojimai ir blaškymaisi žmonių ratuose, nepritapimai, nesusikalbėjimai, nutylėjimai ir kitos panašios nesąmonės, suėdusios tiek nervų, kiek jau gal per visą likusį gyvenimą nepavyktų numarinti, tai britney spears ir eminemas, coyote ugly (2000) ir jennifer’s body (2009), tai nemąstantys hipsteriai ir vietiniai neformalai, blogeriai ir sužibę vidutinybės, prioritetų rikiavimas ir identiteto atkapstymas). buvo faina, turininga ir - kiek per dažnai - nuobodu. persisotinę naujojo amžiaus vaikai apatiškai gėrė alų alytaus dailės mokyklos kiemely. taip.

o būtent 2009ieji?

nauji man niekada nebuvo atskaitos taškas, todėl ir tąkart nieko sau nežadėjau - tiesiog smarkiai atšvenčiau geriausios draugės ir jos bachūro draugų kompanijoj. buvo biški vieniša.

vasaris. kažkurį rytą sėdėjau mokyklos tūlike ir panikavau. nufotografavau kriauklės kampą (“kada nors, jau po visko, žiūrėsiu į šitą nuotrauką ir jausiuosi gerai”). mokykla smaugė, mėčiausi juodai. dvylikta klasė buvo kažkoks plaukimas sekluma. antram pusmety pasiekiau aukščiausią AŠ-TAIP-PAVARGAU tašką: nebeatsikeldavau iš lovos, nežiūrėjau filmų, nenorėjau matyt draugų. sirgau, ir tuo metu labiausiai palaikė mama.

eilinė diena lauke su pusbroliu. žiemą daug laiko praleidau namuose. būdavo jauku ir gera (taip, kaip ir turi būti). atėjo nauji stiprūs svarstymai apie šeimą, apie tų nesuvokiamų žmonių įtaką savo nuotaikoms ir sprendimams. pradėjau mokytis užsimerkt prieš jų trūkumus.

pavasaris, kaip jam ir pridera, įnešė vilties ir blaivumo į galvą, tai aš ją pakėliau ir nuėjau kirptis plaukų; vis dar nesidažiau, rengiausi tik “praktiškai”, neretai atrodžiau kaip liūdnas durnas berniukas. migrena niekur nedingo, bet dabar tai nesmukdė.

velykų nepamiršiu niekados. tada paskutinį kartą buvau su R (ji nebijojo lipt į aukščiausią medį). vėliau mes ją praradom.

toliau - tingi ir faina REHAB’09 vasara. nedirbau, miegojau, buvau su šeima, džiaugiaus visokiom smulkmėm, valgiau tabletes. taisiausi lėtai, užtikrintai.

nepamenu nieko (nes užblokavau) iš paskutinių mėnesių mokykloj - tik keletą pokalbių su mėgstamais mokytojais, anglų egzaminą (nes vos nepavėlavau, o dieve) ir - JAU - ėjimą pildyt stojimo dokumentų. kilau liftu į kažkelintą aukštą su atestatu rankose ir jūs tik pagalvokit, kokia laiminga buvau. neįstojau į grafiką ten, kur norėjau, bet mane priėmė klaipėda - studijuot tapybą. gavau nemokamą mokslą, puikias kambariokes ir visas galimybes pilnai, iš naujo džiaugtis gyvenimu, MĖGAUTIS gyvenimu, beveik nieko nebijoti, keltis rytais žinant, kad viskas yra gerai.

didžiausia metų dovana - gebėjimas normaliai priimt žmonių meilę ir rūpinimąsi, domėjimąsi tavim ir norą būt netoliese.

vardai, patys gražiausi raidžių junginiai: tariami ramiai, su meile ir įsikarščiavus, tvinksint smilkiniams, zvimbiant mintims: rūtelė, egas, mama, guoda, rasa, iveta, povilas, mantas, brigita, justė, milginta. ir dar tas kai kas, sutiktas dykumoj. ir jie, tapę draugais per atstumą, numanomais pečiais išsiverkti, gyvais norų (…) objektais - jūs! - dešinėj The Kelionės pusėj, visada šalia, vieni biški arčiau, kiti niekada taip ir nepasiekti. žmonės gali tiek daug vieni kitiem duoti, patys nežinodami tikslaus masto. a č i ū.

/ įmanoma gyvent geriau. beveik visada. įmanoma.

Rodyk draugams

sometimes you climb out of bed in the morning and you think,
i’m not going to make it, but you laugh inside
remembering all the times you’ve felt that way, and
you walk to the bathroom, do your toilet, see that face
in the mirror, oh my oh my oh my, but you comb your hair anyway

bukowski, ištrauka iš eilėraščio

Rodyk draugams

sakau draugei:

- nu, važiuoja stogas. blet, aš nelaiminga šiandien.

ir jinai nepaklausė kodėl. tai esminė klaida, patikėkit manim, nepaklausti kodėl. tada, kai tavo problemos švelniai ignoruojamos, tik dar daugiau norisi gerti, dar daugiau rūkyti, dar daugiau pist sau protą.

o būčiau atsakius:

“keista, bet negaliu turėt vieno žmogaus. tikrai keista, kad negaliu. paprastai galėčiau, bet tik ne dabar. ir tai varo į depresiją. ir man labai ilgu. toks jausmas, kad niekada nenorėsiu kito kūno; žinau, absurdiška. ir trumparegiška. bet dabar… tiesiog nusigerkim, ok?”

štai kas būna, kai tavęs nepaklausia kodėl - tu skųsdamasi rašai į savo sumautą apgailėtiną blogą.

inkšti.blogas.lt

Rodyk draugams

kai įsigijau internetą (tai buvo kokioj 10 klasėj), ėmiau ieškoti filmų, kuriuos visada norėjau pamatyti. nes buvo daugybė nepažiūrėtų iki galo. mano namuose tai įprasta. aš gal ir gladiatoriaus viso nemačius.

scena nr. 487

dėdė: įjunk lnk
(aš klusniai perjungiu kanalą, į kambarį kaip tyčia įeina močiutė)
močiutė: tuoj panorama
dėdė: mhm
(močiutė išeina iš kambario, dėdė patogiau įsitaiso ant sofos, aš taip pat)
aš: o, čia šitas. geras. devymseptintų metų.
dėdė: čia axujenas filmas, patikėk manim.
(žiūrim filmą, grįžta močiutė)
močiutė: (susierzinusi) gedai, pajunk lietuvą.
dėdė: apsieisit.
močiutė: (atsisuka į mane) įjunk žinias.
(aš susikremtu, noriu pranykt iš šito kambario, tačiau nepajudu iš vietos, tad močiutė paima pultelį ir pati perjungia kanalą)
dėdė: nu blet.
(atsikelia ir išeina iš kambario. močiutė atsisėda į jo vietą. pareina mama, irgi atsisėda ant sofos. abi žiūri teliką, aš taip pat. grįžta dėdė)
dėdė: nu gerai, užtenka.
(piktai perjungia kanalą)
močiutė: nu ką darai. kažkokio šūdo nematęs.
dėdė: (tūžmingai klesteli ant sofos) nevadovaukit, gerai?
mama: gedai, nu norim žinių pažėt, duok čia pultą.
(dėdė ima keiktis, bet kanalą perjungia. toliau keikiasi. aš išeinu į lauką)

–

man beliko trys filmai, kurių taip ir neradau. tiesą pasakius, ir neieškojau, nes nelabai įsivaizduoju, kaip tai daryti nežinant pavadinimų, režisierių, aktorių. bet kažkaip galvoju, kad vienaip ar kitaip dar gausiu juos pažiūrėt - dalykai mane dažnai tiesiog patys susiranda.
būtų žiauriai įdomu atgaivint senus pojūčius, stebėt, kaip gimsta nauji.

1. tai porno nesąmonė, apie kurią kažkada jau rašiau, filmas, kurį prieš keletą metų žiūrėjau naujųjų išvakarėse per lnk. apie merginą ir vaikiną (kaip netikėta), gyvenančius miestelyje, kur visi dulkinasi kas kur nori. pabaigoje tą porą parke sustabdo policininkas ir nori nubaust už kažką. tada pana išsišiepia ir pasikelia sijoną (po juo, aišku, nieko daugiau nemūvi); policininkas atlyžta.

2. tai keistas filmas apie vyrą-frankenšteiną, susiūtą iš galybės mirusių žmonių odos gabalėlių. jis turėjo ilgus plaukus. didžioji filmo dalis prabėgo patalpoj baltom sienom. siurrealistinis toks. filmas. žiūrėjau išsižiojus. buvau gal aštuonerių.

3. šitą mačiau būdama dar mažesnė, o tai reiškia, kad NIEKO nepamenu, išskyrus viena: filme lijo krauju. galbūt ir klystu, gal ten buvo kokios cheminės atliekos, krintančios iš dangaus, tačiau vienaip ar kitaip - veikėjai paklaikę lakstė gatvėm ir nežinojo, kur dėtis. galėjo būti apokaliptinis trileris / drama. čia pagrindinis herojus-tėvas nuo kažko gelbėjo savo mažą dukrelę. man atrodo, kad jam pavyko.

Rodyk draugams

niekada anksčiau jos neklausiau. nuostabus balsas. nuramina. net negirdžiu, apie ką dainuoja. ji ant stogo, ji turi ilgus plaukus. replay, replay. juk tu puikus skaitytojas, tu beveik visuomet pagauni kampą mano įrašuose, todėl dabar noriu, kad paklausytum.

mazzy star - halah

Rodyk draugams