Living my life proudly / …o tai kas belieka

2010-02-09 parašė getsbis

man reikia kazkur su kazkuo atsipalaiduoti o tas kazkas noriu kad butum tu

saulele, dabar aš labai užsiėmus - malšinu alkį, kas nelabai sekasi, nes vos prisimenu praėjusios nakties sapną, man pritrūksta oro ir tada turiu viską pradėt iš naujo. ar žinai, kokie lievi pokalbiai būna, kai galvoji apie viena, o kalbi visai ką kita? geriau tokie bendravimai visai neegzistuotų, jie dažniausiai nieko nereiškia. visada noriu išlikt sąžininga. ypač tais, kurie į mane žiūri rimtai.

labai noriu dirbti. turiu tam energijos, turiu sveikatos ir noro. pinigų neturiu ;) galvoju, kaip bus gerai vasarą, jei gausiu čia darbą - nereikės mamos finansinės pagalbos. dabar jaučiuos kalta ne tik dėl kiekvieną mėnesį nuo tėvo nugręžiamos nemažos sumos, bet ir dėl to, kad ta suma nepadengia visų išlaidų.

padarysiu viską, kad ji būtų laimingesnė. nė vienas žmogus man nerūpi tiek, kiek mama. kai pagalvoju, kad vietoj to, kad prisidėtų prie būsimos mašinos, ji paėmė man kompą, tai–

lieviausia, jog, nors sakau ‘padarysiu viską’, aš nepadariau. nepadariau nė pusės.

ok, gana. tikiuos JŪS laikotės normaliai, kantriai laukiat šiltesnio oro, gražiai_negražiai ir įdomiai gyvenat, klausot reikšmingą muziką, nereikšmingai žvilgčiojat į praeivių veidus, ieškot to, ko ieškau ir aš.

malonu tave matyti.
Malonu kažką parašyti tuštumai.

man visada malonu perskaityti - visada rašyk.

Kaip aš augu ir protingėju ir net imu rašyti ir kaip aš toliau smaginuosi atradusi nematytus žemos moralės lygius

2010-01-31 parašė getsbis

kaime praleidau dvi neeilines savaites, gavau suprast, ką reiškia tas toks patogus vakuumas, kuriame sėdėdamas gali aiškiai matyt savo mintis ir jas dėliot kaip patinka (ar, tiksliau, kaip reikia). motiną ir močiutę užimdavo kasdieniai darbai + telikas, tad trinties nebuvo. miegodavau netrukdoma iki pietų, prisapnavau ganėtinai fainų sapnų (kurie buvo ne kas kita, o tikslūs, tik kiek iškreipti norų ir baimių atspindžiai). kažkurią dieną sugalvojau, kad, gali būti, galiu rašyti. ta pirminė mintis nebuvo mano sugalvota ar sumeluota, tad ilgai mąsčiau, iš kur ji atėjo, - bergždžiai, beje. nu ir parašiau biški. parašiau tiek, kiek turėjau galvoje, ir atidėjau į šalį. konkretu ir užbaigta - aš taip negyvenu, bet tos kelios pastraipos buvo būtent tokios. ir tai - pradžia.

nuostabus asmeninis atradimas.

bet užvakar tai jau tikrai kad ramybės neturėjom. meh, supanikavau ir paskambinau policijai. 78501-a proga nevalingai pagalvot ‘kodėl aš negimiau berniuku jei būčiau gimusi berniuku tai dabar galėčiau apgint mamą’. apsižliumbiau, kai nieks nematė ir t.t.

tv pasakė, kad numirė selidžeris - supykau, po to nuliūdau, mama sako ar žinai šitą rašytoją? ne vieni metai ėjau per gyvenimą su faktu galvoje, jog jisai vis dar yra, ten kažkur valstijose, rašo ar nerašo, bet yra, ir dabar dėl natural causes jo nebėra, 91 metai, viskas ok, bet vis vien liūdna, nuo sausio 27 dienos visada bus liūdna, nors man ir atrodo, kad jau į ką ką, bet į mirtį tai žmogus turi pilną ir neginčijamą teisę, didesnę už tūkstantį kitų teisių, bet VIS VIEN, supranti.

interneto ryšio praktiškai nulis, rss readeris pilnas pilnas, bet kažkaip tas nelabai jaudina. būna tokios fazės, žinau aš jas. va grįšiu į klaipėdą, imsiu suktis tarp žmonių, ~socialaizingas~, o tiesa parėjo didžiulė telefono sąskaita, argi aš ne puikiai įsitvirtinusi bendravimo tinkle, m? blyn aš šaunuolė.

reikia vėl keist gyvenamą vietą. norisi (norisi - vadinasi, reikia).

Dar

2010-01-18 parašė getsbis

draugė privertė įsiinstaliuot skaipą, tad dabar esu kiek labiau pasiekiama. nori - susirask, įsidėk į kontaktus, gal pakalbėsim, gal kokią dainą gražią man atsiųsi. prisijungimo vardas - skvotere.

šiaip pabazarint, klaust ko - rašyk čia. adresą visada rasi dešinėj pusėj.

Trumpametražiai

2010-01-17 parašė getsbis

1.

nuo menkiausio sutrepsėjimo kambario langai bilda ir trakši, stiklai grasina iškrist iš rėmų. galvoju, kaip vaikas gali būt siekiamybė. užplikau kavą ir mąstau. žemė nėra baisiai tinkama vieta atsivest svečių. jei būčiau žemės atstovas pasaulinėj kosmoso konferencijoj, man paprasčiausiai būtų gėda. gėda už pigią prastą kavą, už nekeičiamus rusų laikų langus bendrabučiuose, už tai, kad dar neišauginta karta, kuri žinotų, kaip elgtis su tuo, ką turi, ir už ištisas kartas, kurių didžiausias talentas - klaidas paversti filmais, kultu ir eilėraščiais.

2.

kartą sėdau į 6 autiką, važiuojantį į melnragę; išlipusi nuėjau į mažą pakelės restoranėlį, paėmiau kebabą. patraukiau link jūros. tuoj pat nuo ledinio vėjo sušalo pirštai, ėmė dilgčiot ausis. kebabo (mažo) pasirodė ryškiai per daug, tad likučius sušėriau žuvėdrai / kirui. viskas, apsisukau eit link stotelės. žinojau, kad parėjus namo reiks normaliai patapyt (artėjo egzaminas) ir tai atrodė taip nereikalinga - jei norėčiau kalbėt pasauliui, kalbėčiau tikrai ne per paveikslus. sušalus ir pikta sustojau laukt autobuso.

3.

kažkada labai seniai vietoj pamokų slampinėjau droge. kažką nusipirkau ir išėjau kartu su gan jauna mama ir dviem jos vaikais. vyresnysis berniukas nešė mažą mergaitę ant rankų. visi susėdom stotelėj laukt mikro. tas berniukas išsitraukė iš krepšio ką tik nusipirktą kremą ir pradėjo garsiai skaityt jo sudėtį. motinai buvo ganėtinai poxui, ji užsirūkė ir perėmė mergaitę. pabandžiau spėt, kiek berniukui metų, bet tai nebuvo labai lengva: galėjo būt vienuolika, galėjo ir keturiolika. jis buvo žemo ūgio, bet keistai rimto veido, seno veido, pavargusio ir nepratusio prie kvailų grimasų. jis pasakė kažką, ko dabar neprisimenu, bet tuo metu mane privertė norėt apkabint tą vaiką ir pasakyt, kad neimtų taip į širdį visko, ką netinkamai daro mama, neleist, kad rūpesčiai susimestų į nuleistus lūpų kampučius, neaugt šitaip greit vien dėl to, kad aplinkybės verčia.
mes abu turėjom tą patį per anksti dėl niekų pavargusį veidą. sėdėjau su jais, kol sulaukė savo mikriuko; per tą laiką pravažiavo kokie penki man tinkami. tą dieną į mokyklą taip ir nenuėjau.

4.

“jūs nustebtumėt, kiek man mažai reikia” kažkada seniai rašė mental. kažin, ar jis pakartotų šitą frazę dabar; man, pavyzdžiui, ji galioja, ne kartą esu ją išvarčius garsiai. žmonės paprastai nepatiki (norėjau rašyt “netiki asketizmu”, bet pasitikrinau definiciją ir pamačiau, kad čia nelabai tinka).
jei pasakai, kad ir pati žmonija tau nėra pastoviai būtinas laimės atributas, dar ir įsižeidžia. visada priima asmeniškai. kažkoks nelaimingas feisbuko sindromas - sutarti su kuo daugiau žmonių. taigi vis tiek nekeliautumėt su manim per dykumą su aukštakulniais, jūs alergiški karščiui, skorpionams ir mano humoro jausmui. tai kokio velnio eikvot mintis žmogui, kurio pilnai net nemėgsti. tegul jis eina po velnių - į tą savo dykumą.

What a feeling ‘10

2010-01-13 parašė getsbis

flašbekai
vaizduotė
ir norai

marlono brando lūpos
džeimso dyno žandikaulis
nedidukė mergaitė iš hard candy (2005)

kartą man buvo sakyta
“tau reikia kaubojaus”
vėliau tais metais
“tavo draugė, žinai, - ji gražesnė”

aš nenusipelniau tavo kaulų
bet taip noriu
nenusipelniau tavo balso prie ausies
bet trokštu
žmogum būti seniai taip neskaudėjo
bet verta

ieškosiu
surasiu
neliesiu
neverksiu

“i believe in me. i’m a little screwed up but i’m beautiful.”

2010-01-09 parašė getsbis

- aktorius steve mcqueen, šaunuolis

pavargau, nes šiandien buvau žiauriai faina. nu tipo.

nu bet vakar… vakar nuo ryto (kėliausi trečią popiet) iki vėlaus vakaro ne tik buvau faina - aš taip ir jaučiausi. jėzau kristau, laisvas miego grafikas ir auksiniai žmonės nukelia į tokius levelius, kuriuos tik numanei esant, ir iš kurių nė už ką nesinori išlipti. po puikios dienos prieš užmigdamas šypsais ir tavo širdis sveikai varinėja kraują, tu nori sekso ir matai atsiveriant kelius į naują šviežią lazeriais spinduliuojantį gyvenimą, tavo smegenys dirba nesveikai greitai, taip greitai, kad peršoka silpnas strateginio plano vietas, tad tu laimingas vartaisi nuo šono ant šono samprotaudamas, kokį velnią veiki sušiktoj bendrabučio lovoj, kai su šitokia energija gali drąsiai varyt užkariaut pasaulio, tada kažkur tarp fantazijų apie studijas užsieny ir robert downey jr_staiga_šalimais

užmiegi

užmiegi ir nubundi ryte jau be polėkio. būna likęs tik skonis to, ką vakar kalbėjai, ko vakar taip troškai ir to, ką gavai.

žėkit man, laikykitės. išsilaikysit iki pavasario - susieisim kur po klevu arbatos iš termoso pagert. nes kai šitas šaltis ir sniego kopos už lango, tai patikėkit manim, tenoriu sėdėt lovoj su kompu po kaldra ir žiūrėt filmus apie gangsterius. aš rimtai.

antrą mėnesio pusę grįžtu į alytų.

Tai kaip tau ten sekėsi

2009-12-29 parašė getsbis

besiartinant 2010iesiems aš daugiau galvoju ne apie jau beveik pasibaigusius vienerius metus, o apie visus dešimt: kaip XXI a. 1 dešimtmetis atrodys istorijos juostoje? kokią įtaką darys ateities jauniems protams ir kultūrai? žiūrint asmeniškai, ši laiko atkarpa - tai mano paauglystė (aka savęs ieškojimai ir blaškymaisi žmonių ratuose, nepritapimai, nesusikalbėjimai, nutylėjimai ir kitos panašios nesąmonės, suėdusios tiek nervų, kiek jau gal per visą likusį gyvenimą nepavyktų numarinti, tai britney spears ir eminemas, coyote ugly (2000) ir jennifer’s body (2009), tai nemąstantys hipsteriai ir vietiniai neformalai, blogeriai ir sužibę vidutinybės, prioritetų rikiavimas ir identiteto atkapstymas). buvo faina, turininga ir - kiek per dažnai - nuobodu. persisotinę naujojo amžiaus vaikai apatiškai gėrė alų alytaus dailės mokyklos kiemely. taip.

o būtent 2009ieji?


nauji man niekada nebuvo atskaitos taškas, todėl ir tąkart nieko sau nežadėjau - tiesiog smarkiai atšvenčiau geriausios draugės ir jos bachūro draugų kompanijoj. buvo biški vieniša.


vasaris. kažkurį rytą sėdėjau mokyklos tūlike ir panikavau. nufotografavau kriauklės kampą (“kada nors, jau po visko, žiūrėsiu į šitą nuotrauką ir jausiuosi gerai”). mokykla smaugė, mėčiausi juodai. dvylikta klasė buvo kažkoks plaukimas sekluma. antram pusmety pasiekiau aukščiausią AŠ-TAIP-PAVARGAU tašką: nebeatsikeldavau iš lovos, nežiūrėjau filmų, nenorėjau matyt draugų. sirgau, ir tuo metu labiausiai palaikė mama.


eilinė diena lauke su pusbroliu. žiemą daug laiko praleidau namuose. būdavo jauku ir gera (taip, kaip ir turi būti). atėjo nauji stiprūs svarstymai apie šeimą, apie tų nesuvokiamų žmonių įtaką savo nuotaikoms ir sprendimams. pradėjau mokytis užsimerkt prieš jų trūkumus.


pavasaris, kaip jam ir pridera, įnešė vilties ir blaivumo į galvą, tai aš ją pakėliau ir nuėjau kirptis plaukų; vis dar nesidažiau, rengiausi tik “praktiškai”, neretai atrodžiau kaip liūdnas durnas berniukas. migrena niekur nedingo, bet dabar tai nesmukdė.


velykų nepamiršiu niekados. tada paskutinį kartą buvau su R (ji nebijojo lipt į aukščiausią medį). vėliau mes ją praradom.



toliau - tingi ir faina REHAB’09 vasara. nedirbau, miegojau, buvau su šeima, džiaugiaus visokiom smulkmėm, valgiau tabletes. taisiausi lėtai, užtikrintai.

nepamenu nieko (nes užblokavau) iš paskutinių mėnesių mokykloj - tik keletą pokalbių su mėgstamais mokytojais, anglų egzaminą (nes vos nepavėlavau, o dieve) ir - JAU - ėjimą pildyt stojimo dokumentų. kilau liftu į kažkelintą aukštą su atestatu rankose ir jūs tik pagalvokit, kokia laiminga buvau. neįstojau į grafiką ten, kur norėjau, bet mane priėmė klaipėda - studijuot tapybą. gavau nemokamą mokslą, puikias kambariokes ir visas galimybes pilnai, iš naujo džiaugtis gyvenimu, MĖGAUTIS gyvenimu, beveik nieko nebijoti, keltis rytais žinant, kad viskas yra gerai.

didžiausia metų dovana - gebėjimas normaliai priimt žmonių meilę ir rūpinimąsi, domėjimąsi tavim ir norą būt netoliese.

vardai, patys gražiausi raidžių junginiai: tariami ramiai, su meile ir įsikarščiavus, tvinksint smilkiniams, zvimbiant mintims: rūtelė, egas, mama, guoda, rasa, iveta, povilas, mantas, brigita, justė, milginta. ir dar tas kai kas, sutiktas dykumoj. ir jie, tapę draugais per atstumą, numanomais pečiais išsiverkti, gyvais norų (…) objektais - jūs! - dešinėj The Kelionės pusėj, visada šalia, vieni biški arčiau, kiti niekada taip ir nepasiekti. žmonės gali tiek daug vieni kitiem duoti, patys nežinodami tikslaus masto. a č i ū.

/ įmanoma gyvent geriau. beveik visada. įmanoma.

Apie vos ne kasdien

2009-12-27 parašė getsbis

sometimes you climb out of bed in the morning and you think,
i’m not going to make it, but you laugh inside
remembering all the times you’ve felt that way, and
you walk to the bathroom, do your toilet, see that face
in the mirror, oh my oh my oh my, but you comb your hair anyway

bukowski, ištrauka iš eilėraščio

Susitaikymas

2009-12-20 parašė getsbis

vieną dieną (dieną, ne rytą) atsikėliau ir supratau, kad man yra du keliai: arba ką nors išprievartausiu, arba apsižliumbsiu ir žliumbsiu tol, kol išvemsiu širdį. taigi nuėjau į iki ir nusipirkau vilniaus džino, švepso bei citriną.
kambariokės tylėjo, kai gurkšnojau. tylėjo ir kai susivarčius į kamuoliuką laukiau ateinant miego. nežinau, ar tada už tai jas vertinau, ar labiau nekenčiau.

po to buvo mūsų kambario eglutės įžiebimas. muzika, mergos, šokiai, tolydžio gerėjanti nuotaika etc. dėkinga aplinkybėms pyliau toliau. buvau ne kartą pavadinta juokučiu, kas, mano atveju, reiškia “tu ekscentriška durne” (esu tuo labai patenkinta). buvo bajeriai, ta prasme. pogirčiai mergų bajeriai. pogirčiai tikslūs mano bajeriai.

rūkomajam - aš rūkau, bet labai nemėgstu to eskaluot - atsisukau į draugę ir tariau:
- kodėl nepaklausei manęs, kas yra, tada kai pasakiau, kad esu nelaiminga? tikrai derėjo paklaust. man reikėjo leidimo išsipasakot.
jinai išplėtė akis ir rimtai atsakė:
- aš maniau, kad tau vėl su galva. atsiprašau. galvojau, kad įprastai, žinai. tikrai. nenumaniau. na, tai kas ten buvo?
- ai meh.
- nu pasakyk.
ir aš kaip normali lieva boba papasakojau jai savo nelaimingą (taip) teorinės meilės istoriją. draugė akimirksniu pavirto žodžiu excited su kojomis ir burna - matai, šiaip aš nelabai dažnai prasižioju apie nuosavos širdies nesąmones.
- ar aš jį žinau?
nepaisant to, kad ji man yra daug daugiau draugė, nei grupiokė ir kad nemeluojant galėčiau užrašyt jai ant kaktos awesome, dar aš manau, kad konservatyvumas - viena jos savybių, ir ne tų, gerųjų. todėl žiūrėdama į nuodėguliais margą linoleumą atsakiau, kad nežino.

vėliau tą vakarą miriau. tupėjau prie klozeto, mąsčiau, koks jis apniktas mikrobų. tada padėjau skruostą ant jo briaunos. kadangi praradau laiko nuovoką, nežinau, ar greit buvau surasta mergų. viena suėmė mano sušlapusius plaukus ir surišo į uodegą. kita pataisė to gėrimo su soda ir vertė gerti. abi siunčiau nx. jos buvo tokios švelnios, kone verkiau, kad mane supa tokie žmonės.

tada numigau. kai atsikėliau, visos buvo girtos. jaučiausi laiminga. jos irgi atrodė laimingos.

kai mūsų vakarėlis baigėsi, nutiko vienas dalykas, kurį dabar vis prisimenu. agnė atsigulė į lovą, kita kambariokė atsigulė į lovą, aš taip pat turėjau gultis (miego nenorėjau, prieš tai buvau gi trumpam nulūžusi), kai agnė paklausė, ar užrakinau duris. atsakiau, kad neradau raktų. tada ji pasirausė spintelėj ir padavė man savo raktus. pasižiūrėjau į ją, į raktus, nuėjau prie durų. tada ir susitaikiau. susitaikiau su nuosprendžiu, kad esu mergina. nesvarbu, kiek mėšlo ir kiek produktyvaus gerumo yra toj mano galvoj ir egzistavime - aš čia. aš esu. agnė save pervertina, birutė - irzli darboholikė, o aš neatlieku net savo vaidmeniui deramų pareigų, bet mes esam, mes gyvenam, kvėpuojam ir kartais būnam nuostabios. vyrai su savo trūkumais visuomet bus aukščiau moterų su trūkumais, aš tai suvokiau, bet nesijaučiau dėl to blogai. tai tiesiog nejaudino.

džiaugiausi - už visas irzlias ir kvailas, nepakančias ir netaktiškas, negražias ir nemokšas pasaulio moteris. rakinau duris praktiškai švytėdama halogenu.

Dėjau

2009-12-14 parašė getsbis

sakau draugei:

- nu, važiuoja stogas. blet, aš nelaiminga šiandien.

ir jinai nepaklausė kodėl. tai esminė klaida, patikėkit manim, nepaklausti kodėl. tada, kai tavo problemos švelniai ignoruojamos, tik dar daugiau norisi gerti, dar daugiau rūkyti, dar daugiau pist sau protą.

o būčiau atsakius:

“keista, bet negaliu turėt vieno žmogaus. tikrai keista, kad negaliu. paprastai galėčiau, bet tik ne dabar. ir tai varo į depresiją. ir man labai ilgu. toks jausmas, kad niekada nenorėsiu kito kūno; žinau, absurdiška. ir trumparegiška. bet dabar… tiesiog nusigerkim, ok?”

štai kas būna, kai tavęs nepaklausia kodėl - tu skųsdamasi rašai į savo sumautą apgailėtiną blogą.

inkšti.blogas.lt

Gal kartais jūs žinosit

2009-12-13 parašė getsbis

kai įsigijau internetą (tai buvo kokioj 10 klasėj), ėmiau ieškoti filmų, kuriuos visada norėjau pamatyti. nes buvo daugybė nepažiūrėtų iki galo. mano namuose tai įprasta. aš gal ir gladiatoriaus viso nemačius.

scena nr. 487

dėdė: įjunk lnk
(aš klusniai perjungiu kanalą, į kambarį kaip tyčia įeina močiutė)
močiutė: tuoj panorama
dėdė: mhm
(močiutė išeina iš kambario, dėdė patogiau įsitaiso ant sofos, aš taip pat)
aš: o, čia šitas. geras. devymseptintų metų.
dėdė: čia axujenas filmas, patikėk manim.
(žiūrim filmą, grįžta močiutė)
močiutė: (susierzinusi) gedai, pajunk lietuvą.
dėdė: apsieisit.
močiutė: (atsisuka į mane) įjunk žinias.
(aš susikremtu, noriu pranykt iš šito kambario, tačiau nepajudu iš vietos, tad močiutė paima pultelį ir pati perjungia kanalą)
dėdė: nu blet.
(atsikelia ir išeina iš kambario. močiutė atsisėda į jo vietą. pareina mama, irgi atsisėda ant sofos. abi žiūri teliką, aš taip pat. grįžta dėdė)
dėdė: nu gerai, užtenka.
(piktai perjungia kanalą)
močiutė: nu ką darai. kažkokio šūdo nematęs.
dėdė: (tūžmingai klesteli ant sofos) nevadovaukit, gerai?
mama: gedai, nu norim žinių pažėt, duok čia pultą.
(dėdė ima keiktis, bet kanalą perjungia. toliau keikiasi. aš išeinu į lauką)

man beliko trys filmai, kurių taip ir neradau. tiesą pasakius, ir neieškojau, nes nelabai įsivaizduoju, kaip tai daryti nežinant pavadinimų, režisierių, aktorių. bet kažkaip galvoju, kad vienaip ar kitaip dar gausiu juos pažiūrėt - dalykai mane dažnai tiesiog patys susiranda.
būtų žiauriai įdomu atgaivint senus pojūčius, stebėt, kaip gimsta nauji.

1. tai porno nesąmonė, apie kurią kažkada jau rašiau, filmas, kurį prieš keletą metų žiūrėjau naujųjų išvakarėse per lnk. apie merginą ir vaikiną (kaip netikėta), gyvenančius miestelyje, kur visi dulkinasi kas kur nori. pabaigoje tą porą parke sustabdo policininkas ir nori nubaust už kažką. tada pana išsišiepia ir pasikelia sijoną (po juo, aišku, nieko daugiau nemūvi); policininkas atlyžta.

2. tai keistas filmas apie vyrą-frankenšteiną, susiūtą iš galybės mirusių žmonių odos gabalėlių. jis turėjo ilgus plaukus. didžioji filmo dalis prabėgo patalpoj baltom sienom. siurrealistinis toks. filmas. žiūrėjau išsižiojus. buvau gal aštuonerių.

3. šitą mačiau būdama dar mažesnė, o tai reiškia, kad NIEKO nepamenu, išskyrus viena: filme lijo krauju. galbūt ir klystu, gal ten buvo kokios cheminės atliekos, krintančios iš dangaus, tačiau vienaip ar kitaip - veikėjai paklaikę lakstė gatvėm ir nežinojo, kur dėtis. galėjo būti apokaliptinis trileris / drama. čia pagrindinis herojus-tėvas nuo kažko gelbėjo savo mažą dukrelę. man atrodo, kad jam pavyko.

1994

2009-12-11 parašė getsbis

niekada anksčiau jos neklausiau. nuostabus balsas. nuramina. net negirdžiu, apie ką dainuoja. ji ant stogo, ji turi ilgus plaukus. replay, replay. juk tu puikus skaitytojas, tu beveik visuomet pagauni kampą mano įrašuose, todėl dabar noriu, kad paklausytum.

mazzy star - halah

Semas II

2009-12-08 parašė getsbis

pasamprotavimas iš praeities > “verta investuoti: windows ar mac?”

LAUGH OUT LOUD / atseit galiu sau tai leisti

topo centre nepaleidau konsultantės kokias 20 minučių (”o ar šitam eina bluray diskai?” - “umm tai kad ne, kol kas mažai nešiojamų kompiuterių turi tokią galimybę”). kompas tai juk ne kokia keptuvė. tai artimiausias kompanionas, draugelis varge ir džiaugsme!! mano senasis ir vardą buvo gavęs (”SEMAS”).

nuliūdino tai, kad naujasis saulelė rodė ištemptą vaizdą. taigi mėnesį pragulėjo nereikalingas ant spintelės. kas nori žiūrėti filmus / seilėtis bežiūrint atitinkamas nuotraukas iškraipytam ekrane? tikrai ne aš, aš kokybę mėgstu.

o štai šiandien noriu šventę švęst, nes pagaliau turiu internetą, o tuo pačiu sutvarkiau ir grafiką. šitas juodas mažutis gal ir neturi obuolio ant savo fasadinės pusės (užkrito kaip ten tas vadinasi), bet funkcionuoja šauniai, aš jį myliu.

kol tam pačiam topo centre laukiau mezon modemo, pastebėjau labai gražų vyrą (jau ko ko, bet vyrų komp. technikos skyriuj ne-trūks-ta), atrodė liesas, jaunas ir išvargęs, tačiau ramaus, įdėmaus žvilgsnio. ir tada prie jo priėjo koks penkiametis berniukas, prisiglaudė. vyras paglostė jam galvą. ne sušiaušė plaukus ar kažką panašaus, bet taip su meile. buvo gražu žiūrėt.

kai parėjau namo ir ėmiau šūkčiot OO KOKS GERAS GREITIS O O O ŽĖK SUSITVARKĖ VAIZDAS LIAU LIAU AHAHA NEI KIEK NELAGINA KAIP FAINA YAYYUGTGHJGHJGJHGCXF, kambariokė pasakė:
- tai jau nebematysim tavęs.
liūdnai papurčiau galvą.
- nematysit.

“I only think of sex right now. Kind of irritating when you got no one to have it with huh?”

2009-12-02 parašė getsbis

- frustruota arvida gets me

žinojau, kad kada nors šitai atsitiks, bet tikrai nebūčiau lažinusis, jog taip greit. čia gi, supranti, klišė. įsimylėt iškart atvažiavus į naują miestą. dabar, klaipėda, tu žymi man naują tašką, raudoną, virpantį nuo atsitiktinių įvykių ir nesumeluotų prisipažinimų, tašką, kurio centre aš - nesimėtanti į šalis, nurimusi, be perstojo raukanti antakius, šnibždanti eilėraščius, besidairanti autobusuose.

žiūrėk, kaip kilnojasi mano krūtinės lasta
po dviem aptemptais megztukais
čia tavo kaltė

prisimenant, kad sutikau tave dykumoj, man vis iškyla
vaizdiniai
kaip išeinu išvažiuoju išskrendu
kaip aplinka keičiasi
ir aš keičiuosi

matau, kaip mes nepažįstamoj vietovėj
su tikros odos batais ir tikros odos striukėm
einam keliuku
lipam per pageltusius žolynus
praeinam pageltusias degalines
ir pageltusius kelio ženklus
ir žmonių veidus, tokius pat gelsvus

nes
nes nuo laiko tekėjimo
atsiranda rūdys

ši istorija baigsis tuo, kad aš tik bastysiuos pakelėm
kaip tokiems durniams ir priklauso
mažos pajūrio kavinės padavėjos žvilgsny tavęs ieškosiu
ir kelio darbininko nugaroj tavęs nerasiu

viskas gerai, man visada patiko kelionės.
tik tas poreikis surasti
tik ta baimė nerasti
truputį
gąsdina

(kost kost / nudelbtos akys / čia nieko asmeniško nebuvo / kost meluoju)
ai ką žinau. stogas vis dar važiuoja. aš tikrai matau visus tuos dalykus. kadangi matau, tai ir rašau. ne rašau, pasakoju. visada pasakoju. visas šis blogas yra grandinė pasakojimų. todėl aš niekuomet nerašysiu knygos, nes rašyt negaliu, moku tik pasakot.

jei turėtumėt mane šalia, ar pasiūlytumėt arbatos? arbatos ir sausainių / šokolado / guminukų? būtų puiku. taip noriu ko skanaus, o pinigų neturiu VISIŠKAI. baisiausia, kad parduotuvė prie pat mūsų dirbs dar valandą, bet tai neturi reikšmės, nes dabar reikšmę turi tik turimų pinigų kiekis. frustracija. valios išbandymas. susilaikymas (!!).

Aš tokia originali

2009-11-24 parašė getsbis

kambariokė sako:
- kas čia su tavim, pasikeitei, išgra… įsimylėjai gal?
- ne, galvą išsiploviau.

iš tikro tai ji atspėjo.

(dusliai sudunda būgnai, aštrus gitaros solo, ružavi žali ryškūs mėlyni fejerverkai, pau pau paukšt iššauna šampanas, aplaisto kambario sienas                    )

staiga enrikės iglesijaso dainos ėmė graudinti, porelės gatvėje - erzinti; gyvenimas jau niekada nebus toks kaip anksčiau. romantiniai filmai įgijo prasmę: aš TIK dabar supratau, turėjo omeny veikėjas iš filmo tomcats (2001) į klausimą, kam po galais vedė, atsakydamas:

“jei turėtum galimybę pasimylėt su bet kuo, bet kuo pasaulyje, ką pasirinktum?”
(draugas pasakė kažkokios garsios aktorės vardą)
“o aš pasirinkčiau ją.” ir parodė į savo žmoną.

vieną naktį, niekuo neišskirtinę, gulint lovoj ant nugaros ir nė kiek nesistengiant užmigt, man nei iš šio, nei iš to ėmė trūkt oro. pažiopčiojau kokią minutę, tada rimtai susinervinau. man pasirodė, kad ten, kur įstatyta širdis, plaučiai ir dar kažkas, atsivėrė duobė, smegduobė, per sekundę prarijusi pusę mano vidaus organų, palikusi nieko daugiau tik tuštumą tarp šonkaulių. kadangi esu neracionali, pakėliau ranką ir pagraibiau ten visur kur, bet, žinoma, nieko be minus a dydžio neužčiuopiau.

kaip vėliau suvokiau, tai buvo vienišumas ir nemalonus, toks žmogiškas, koks tik gali būti, ilgėjimasis.

ai, dar čia kažkada buvau klube. kaip žiauru. norėjau vieno vienintelio veido, o atsidūriau tarp šimto. savo noru valgiau sausainį, nors troškau atsigerti. (= metafora)

daugybė filmų bandė mane įspėt, kad skaudės, bet aš netikėjau!!
fakk.org