The Trip

atsitiko taip, kad vieną parą nemiegojau ir, atėjus laikui, išėjau į darbą. tempiau sunkias valandas, mąstydama, kad neišdirbsiu visos dienos, bet išdirbau. apie šeštą ryto, tvarkant tuščius staliukus ir ruošiantis išeiti, įtartinai ilgai nesirodė nauja pamaina. kažkaip likau viena iš nurinkėjų (aš indų nurinkėja), teko būti tol, kol kas nors ateis manęs pakeisti. atėjo dešimtą. migrena rovė mintis su visom smegenim lauk, net nepamenu, kaip nusigavau iki stoties. mano džiaugsmeliui, ten jau stovėjo autobusas, važiuojantis per klaipėdą. kartu su manim įlipo daug rusakalbių, dabar nepamenu, bet manau, kad maršrutas buvo į minską. atsisėdau iškart už vairuotojo. buvo išties šaltas rytas, vilkėjau berankovę maikę ir kieta sėdynė kažkaip skaudžiai rėmėsi į stuburą. man palengvėjo, kai vairuotojas užtraukė už savęs užuolaidą ir pajudėjom iš stoties. sunėriau rankas ant krūtinės (lyg tai būtų padėję pasijust šilčiau) ir užsimerkiau.

pabudau nuo vėsumos. nuogi pečiai buvo atšalę it negyva mėsa. dar nespėjau pažvelgt pro langą, tačiau tą pat sekundę suvokiau, kad kažkas ne taip. buvau teisi - važiavom pro laukus, kurių nepažinau. ooo fffuck, pasakiau, bet nieks aplink neišgirdo, nes miegojo. atitraukiau užuolaidą ir paklausiau vairuotojo, kur esam. jis nepasakė o fuck - šį darbą atliko jo žvilgsnis.

- pamiršau, kad kažkas turėjo lipt klaipėdoj, - išsigandęs tarė jis.
- ar toli nuvažiavom?
- 40 kilometrų nuo klaipėdos.

jis sustojo laukuose (tai buvo neblogai, nes jei būčiau šiek tiek ilgiau miegojusi, būtų tekę išlipt miškų apsupty, o tai kažkaip, na, nežinau, nemalonu) ir aš perbėgau į kitą autostrados pusę. buvo taip šalta. atrodė, kad vasara nusprendė išnykti čia ir dabar. nusivaliau pajuodusias akis, pasileidau plaukus ir iškėliau ranką. nepraėjus nė dviems minutėms, sustojo prabangus automobilis. du vaikinai, teatsidėkoja jiems karma, parvežė mane atgal.

***

tos kelios minutės autostradoj išgąsdino iki pykinimo. mašinos lėkė it strėlės, pečius slėgė drumzlinas, tamsiai pilkas dangus, pievose abejingai stūksojo šieno ritiniai. nedažnai užplaukia tokio masto vienišumas, no.

***

grįžusi prie namų esančioj iki nusipirkau pieno, kakavos, dešrelių, sūrio, sienos gatvės. pamiegojusi išsikepiau omletą ir pasijutau kaip niekada laiminga turėdama namus ir pinigų pragyvenimui.

Rodyk draugams

noriu paruošti kompą windausų perinstaliavimui, tad nieko naujo į jį nekraunu. liko nedaug neperžiūrėtų filmų, kurie tarpusavy baisiai nesiriša, gal tik tuo, kad visi neginčijamai verti peržiūros (multikas iškrenta). tiedu lietuviški - iš solidarumo lietuviškam kinui, kad ir kaip nemėgčiau tos duoklės nuojautos.

The Bourne Ultimatum (2007)
Gandhi (1982)
Scooby-Doo’s Greatest Mysteries (1999)
Zero (2006), Zero 2 (2010)
Pi (1998)
Bronenosets Potyomkin (1925)

***

katrą čia rytą, tik parvažiavusi į klaipėdą po darbo, svyruodama įšliaužiau į visą parą dirbančią kebabų daryklą. alkana būt nebuvau (”užgaida dėl neaiškaus (nes pusiau miegančio) instinkto”). visai blogo netrokšdama, klustelėjau moters su gera nežadančiais nubrėžtais antakiais, ar skanūs pas ją kebabai. juodi antakiai pakilo, pasislėpė už kirpčių, ir moteris užpuolė mane kaltinimais, kokia aš durna tokius klausimus uždavinėdama.
- šimtas žmonių, šimtas ir skonių, ką aš tau galiu į tai atsakyt, m?
- gerai, gerai. supratau.
- man, pavyzdžiui, skanu, man visur skanu, man ir mokyklų valgyklose skanu. kaip aš tau į tokį klausimą galiu atsakyt?
- gerai, atsiprašau, man lavašą su…
- kai aš augau, išvis pasirinkimo neturėjau, niekas neturėjo!
- taip, žinau… gerai, man lavašą su jautiena…
- nebeturim jautienos! yra tik vištiena!
- aa… nu gerai tada. su vištiena ir su…
- kiek žmonių, tiek ir skonių! kaip aš galiu pasakyt, skanu ar neskanu?
- matot, vieną kartą palangoj norėjom nusipirkt po kebabą, ir mergaitė, kuri juos pardavinėjo, pasakė, kad nelabai skanūs pas ją kebabai. be reikalo juk gal taip ir nesakytų. tai aš ir…
- čia žmonių psichologija tokia keista!
- …
- aš pasiilgstu sovietinių laikų, tada žmonės malonesni buvo ir ne tokie išrankūs.
- …gerai. man tada lavašą su…

nu, kad ir kaip ten, bet kebabas tikrai nebuvo super. sori, moterie, daržovės buvo per stambiai supjaustytos, padažo išvis nepajutau, lavašas vietom kažkoks žalias, guminis atrodė. bet tai poxui. bet tai pas jumi vis tiek daugiau jaučiu neužeisiu.

***

yra kuo dėl savęs pasidžiaugti:

• gaminu valgyti
• gyvenu tikrai taupiai, kiek tai įmanoma, išskyrus siauras pastovias išlaidas nesąmonėms, be kurių nelabai noriu apsieiti
• visos suknelės atrodo žymiai geriau nukritus nereikalingiems kilogramams
• bendradarbei apšvietus, kad arbata nesiskaito prie gaunamų skysčių organizmui, per dieną išgeriu ne mažiau penkių stiklinių vandens. nes nu reikia, žinot gi
• pusę liepos ir visą rugpjūtį tikriausiai nepaimsiu iš mamytės nė lito
• po truputį atrandu naujos muzikos, kuri man patinka (todėl pagaliau galiu neklausyti persunktų sentimentais, senų seniausiai kompiutery dūlančių dainų)
• po biški savarankiškai mokausi rusų ir iš naujo - prancūzų
• po biški planuoju į priekį, o tai, draugai ir kaimynai, yra zjb

kiek mačiau, skaičiau ir girdėjau, daugelio pažįstamų vasaros 2010 yra turiningos, geros ir panašiai. sveikinu, šaunuoliai, taip ir toliau, nepamirškit (man) raštelt.

Rodyk draugams

aš, kaip ir didelė dalis skaitančio bei geriančio jaunimo, mėgstu bukowskį. dauguma jo eilėraščių plaukia nenuginčijama, juoda patirtimi, kurios tėkmėje įkyriai žiba ir tvinksi nemalonios paliesti tiesos; beskaitant galima save pagauti spoksant į eilutę ir paknopstom sau mintyse sakant, kad, va, štai čia nuoga esmė, tokia skaudi ir taip vietoje - tik šitaip, kaip geba bukowski. tačiau mano mėgstamiausias jo eilėraštis yra tiesiog labai gražus, jis neturi tų stipriai veikiančių, badančių dalykų, įspaustų raidėmis, gal tik trupinėlį. ar du.

***

the bluebird

there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I’m too tough for him,
I say, stay in there, I’m not going
to let anybody see
you.

there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I pour whiskey on him and inhale
cigarette smoke
and the whores and the bartenders
and the grocery clerks
never know that
he’s
in there.

there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I’m too tough for him,
I say,
stay down, do you want to mess
me up?
you want to screw up the
works?
you want to blow my book sales in
Europe?

there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I’m too clever, I only let him out
at night sometimes
when everybody’s asleep.
I say, I know that you’re there,
so don’t be
sad.
then I put him back,
but he’s singing a little
in there, I haven’t quite let him
die
and we sleep together like
that
with our
secret pact
and it’s nice enough to
make a man
weep, but I don’t
weep, do
you?

Rodyk draugams

kaip čia apskaičiuoti? ar yra ką skaičiuoti išvis?

ką veikiau iki tol, kol prisiruošiau užsimauti kelnes, o tiksliau - sijoną, nes su džinsais pasirodė neįmanoma tverti, sunku ir pasakyt. skaičiau neperskaitytus muzi blogo įrašus (ir nė velnio nesugalvojau, ką po vienu parašyt, o taip norėjau, kad šakės. veikiausiai tokiais atvejais reikia susitikti ir gerti, gi geriant niekada nepritrūksta žodelių), pradėjau, tačiau nebaigiau žiūrėt kelis filmus (Crazy Heart nuo pat pirmų minučių per smarkiai priminė jausmą bežiūrint The Wrestler - tokios nevilties ir liūdesio šią tvankią popietę kažin ar reikia, kaip dažnai pasakau, “tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia”). pridengusi kojas ėjau virti makaronų (sudedamoji suplanuoto šiandienos patiekalo, beje, jau suvalgyto, dalis). nedirbau, išeiginė, nors ir taip būčiau pasilikusi namie, kosėju (kosčiu) (?) kaip nuprotėjus, nenorėčiau apkosėti kieno nors staliuko su maistu.

bet dirbt man patinka. savaitgaliais sunkiausia, žmonių prisirenka tiek, kad baisu padėklą su taurėmis ir taurelėmis nunešti į barą (ko nors nesudaužius paėjėti ~8 metrus). kiekvienas vakaras kitoks ne tik dėl kintančios publikos, bet ir dėl personalo, kurio tos dienos pyktis, skuba, nuoširdumas ir emocijų paskirstymas niekada nelieka vienodas.

- kodėl tu čia dirbi?
- nenorėjau vasarą nieko neveikti. be to, ir pinigų reikia.
- gerai, tai kiek uždirbi?
- keturis litus per valandą. kemaštuonis per dieną.
- o dieve. šūdinas darbas. ką šiaip be to veiki?
- pabaigiau pirmą dailės kursą.
- siaubas, studijuoji dailę ir ari čia?
- nėra taip sunku. tik paryčiais jėgų nelabai lieka.
- baik tu. nutapyk paveikslą ir parduok per youtube. ir eik naxui iš čia. man tavęs gaila.

nu, tarp salūno lankytojų visada pasitaiko įdomių pašnekovų.

- aš tau pastatysiu išgerti.
- ne, turiu bėgti.
- baik, tik vieną.
- rimtai, administratorius čia kažkur vaikšto.
- gerai, nealkoholinį tada. atsigaivinsi, matau, kad tau karšta.
- (heheh, sukrizenu patenkinta) gerai.
(gurkšteliu, šaltis palaimingai nubėga gerkle, kalbuosi su pastačiusiuoju, jis sako)
- aš galiu tave priimti dirbti tokią sąžiningą.
(sriubčioju gėrimą)
- …bet ne bare, man priklauso kai kas kita.
(prieina adminas, klausia, ką geriu, sakau, ne alkoholį, nepatiki, pyst paima ir patraukia iš šiaudelio, vieno vakaro draugas nustebęs sako)
- nu čia išvis! paimsiu tau kitą šiaudelį.

- -
dabar gerti kavą kažin ar apsimoka, man kažkaip šviečiasi, kad mano slogai ji nė velnio nepadės, bet skanu, tai ir geriu (silpnos valios apraiška kasdieniame gyvenime pačiuose nereikšmingiausiuose dalykėliuose). ketinu žiūrėti ką nors johno waterso (Pink Flamingos gimdytojas, turėtumėte žinoti, nesakau, kad gerbti, mėgti ar dar ką). nedirbti gera, dirbti kažkaip geriau, tik kai galvą lenkia prie žemės, nesinori nieko. vienas toks įžvalgus pastebėjimas, kad ir ne iš mano varpinės, iš iemuškos, bet baisiai man tinkantis:

kai dirbu, noriu visus užmušti.
kai nedirbu - nusižudyti.

Rodyk draugams

atsimenat, mamyt, zyziau visus metus, kad susirasiu darbą vasarai. dirbu. palangoj, laukinių vakarų salūne. sakiau, susitvarkysiu miego grafiką. dabar jis apsivertė taip, kad blogiau neįmanoma. bet nieko, gyventi galima reikia, kaip ir visada tokiais atvejais.

atsimeni, brigita, žadėjau tau parašyti, gal net feisbuką susikurti, bet nei to, nei ano. vis tas durnas laiko ir miego trūkumas. bet tavęs tai trūksta. nu trūksta ir viskas, ir ką. tas laiškas lastfm pašto dėžutėj sutrupino man širdį, AČIŪ TAU LABAI (ironija). viliuosi, atvejų, kai tomas nepagauna taviškės (ironijos), vis mažiau.

pusbroli mielas, stuksenai galva į sieną pusę metų dėl skolos, kurios iš tiesų galėjai ramiai sulaukti, bet kadangi esi nemotyvuotas principo žmogus, nelaukei. dvi dienos ir viena valanda lygu tavo paskolinti pinigai. ok.

sauliau macaiti, dabar, berods pirmą kartą gyvenime neturint laisvo laiko, aš be galo gailiu visų nežiūrimų filmų ir neskaitomų straipsnių; sąžinė verkia dūlančių knygų lentynoje, nelankomų bibliotekų ir skaityklų. nemalonus, labai reikalingas įprasto laiko skirstymo perversmas ateičiai.

akylesni pažįstami ir visi likę skaitytojai, kurių akyse nesu mačiusi, kažką ten skeptiškai iš savo fronto tėškiau apie vaivorykštes, dabar jau rimta veido išraiška stebiu, kaip šūdas vyksta - nes nors vaikino ranką ant liemens jaust ir gera, bet kažką daugiau, svarbiau tuomkart nujautus, pabėgu kaip išsigandęs gyvūnas. kabliukas ir klaustukas tame, kad man visa tai nepatinka. kažkas ne to; antraip kilstelčiau antakius, pakraipyčiau galvą ir išvaryčiau į gizą. bet nevarau.

amžinas vos vos kintantis atvaizde veidrodyje, tu mane užpisai, ir aš baisiai džiaugiuosi dabar sverdama 50.

povilai pauliau šklėriau, sakiau tada, kad vieniša; tai buvo ne vienkartinis emocinis pasitaškymas (kad ir kaip man pačiai gaila šitą užtvirtinti - sms žinutėje, naujame blogo įraše, savo bei kitų mintyse), o liūdnai atrodantis, nenuginčijamas, aprėpiantis visus gyvenimo siekius, išpildytus ir dar tik laukiančius didesnių pastangų, rodiklis. dažniausiai pavyksta užsimiršti (o darbe tai tikrai nesunku), bet va tada ėmiau ir sušniurkščiojau nulindus į tamsesnį kampą, nežinodama, kokia didelė nevilties banga, pajautusi, kad dabar galima ir ištrūkti, pareis. tarp staliukų raudonom akim ilgai nepavaikščiosi - ir vėl darbas atliko tvarkdario vaidmenį, ir vėl patikėjau eilinio (ir tuo be galo gąsdinančio) gyvenimo galia ir būtinumu.

šį kartą tiek, išgeriu kavą ir važiuoju turgun ieškoti trumpo sijonuko darbui; pabandysiu padvigubinti kabinėjimosi / kabinimo mastą (ir po to, aišku, kurį laiką mąstysiu, kaip su visu tuo susidoroti, turint galvoj savo firmines (kopiraitines) problemas ir panašiai).

Rodyk draugams

šįkart man taip nusibodo, jog nebežinau, kaip visa tai ir apsakyt, nutylint žiauriausius ir menkiausius problemos aspektus

Rodyk draugams

noriu sužinot, kaip tu, kaip jis, kaip jiedu, kaip tie anie kiti, KAIP LAIKAISI, klausytis bėdų ir išdidžių naivių trumpalaikių džiūgavimų. šitiek žmonių, kuriuos norisi girdėt, šakės, gal per daug? gal per daug numerių telefono atminty?

atidedu į ateitį. tą, aną. žmogų, darbą. malonumą. čia tai baisu. dėl malonumų. juokinga, patylėsiu. atidedu. antrąkart skaitau kamiu sizifo mitą, dabar ne ką lengviau, užtat įdomiau. užlanksčiau kelių puslapių kampukus. negražu taip daryt klygai, jo, bet. nu užlanksčiau, nu, o dabar nė pacituot laiko neturiu.

bankas. kitas bankas. biblioteka. barako administratorius. turiu Bėgti. dabar rašyt taip gera, o negaliu. turiu scenarijų 1 filmui, pavadinimą ir pagrindinę minčių jungtį 1 knygai, įkvėpimų ir norų planą 1 gyvenimui.

ir kokius 20 žmonių, su kuriais norėtųsi šnekėtis. nes daugiau galvot ir stengtis dėl pinigų nei dėl draugų pasirodė labai jau sick experience. ką aš dabar ir veikiu. kažkas suauga.

ką tu, kaip tu, gyvai paklausiu. tik luktelk. jeigu nori - neverčiu.

Rodyk draugams

tai ne mano žodžiai, tikrai ne
aš galvoju, kas juos galėjo pasakyti, aš negūglinu, aš aklai spėju, kad tai tallulos bankhead, žymiosios džiazo amžiaus hedonistės, lūpose gimusi frazė; aš galvoju, kur tokia žodžių kombinacija gali nuvesti, jei laikysies jos įsikibęs, ir greit greit nusprendžiu, kad į geresnę padėtį, negu visi tie saugūs

what

sloga ir stiprus galvos skausmo priepuolis labai pakeičia įprastinį girtumo pojūtį ir nebeturiu pinigų, tad

what

liko pora egzaminų ir peržiūra, visų antro pusmečio nutapytų ir nupieštų darbų peržiūra, kiek jų aš turiu? nedaug, nedaug, nedaug. o jei turėčiau šaibelių bent kiek, bent kiek, bent kiek, tai lėkčiau su mielosiomis į klubą, kur dušna be galo ir muzika mainosi iš zjb į meh, kur sutikau tą ir aną, kur

what

aš išvadinau savo mieliąsias homofobėmis, kad išprovokuočiau

what

kuo daugiau žodžių pasakai, tuo daugiau suklysti, šituo aš nė kiek neabejoju. bet kartais tiesiog negali neišspjaut, jei labai labai nori. tu sakai: homofobės; tu sakai: aš noriu; tu palieti ranką lyg tarp kitko; sumurmi: gražiai atrodai; paleidi dainą, kuri tau reiškia geismą ir stop ženklą, 100% volume; ir žviegi, kaip tau liūdna, kaip gera, kaip vieniša, koks tu alkanas, kaip tau seniai nusibodo egzistuoti. kartais tiesiog neįmanoma nuleist galvos tarp kelių.

Rodyk draugams

kodėl neįmanoma užrakinti posto taip, kad jį galėtų perskaityti tik, sakykim, blogaslt vartotojai :/
dėl rss nesąmonių jaučiu
fak

Rodyk draugams

vieną gegužės vakarą
aš išsižadėjau savo liūdesio
tam prireikė beveik šimtinės
suskaldžiau banknotą
į keletą BILIETŲ į keletą LEIDIMŲ
kelionė žalių devynerių keleliu atsiėjo mažiausiai
po to sekė žmonių sambūriai
kur jaučiaus pageidaujama
viskas kainavo
taksi kainavo
gėrimai klube kainavo
atrodė, pamečiau pinigus ir pamečiau liūdesį
kaip puiku, pagalvojau, beveik antgamtiška
“o, kad taip amžinai tęstųsi”
prakaitas žliaugė ir nerimas žliaugė
nugara žemėn
klube sutikau seną pažįstamą
irgi blizgantį prakaitu
(tą vakarą buvo iš širdies šokama)
aš nesistengiau jam patikti
jis nesistengė manęs prisiminti
o aš ir galvos nesukau
nes žmonės tūsuose arba įsminga į atmintį
kaip gražutės ellen von unwerth nuotraukos
arba pasimiršta jau kitą dieną
lyg jų nė nebūtų buvę
tas mano pažįstamas
man kažką pasakojo
neišgirdau visko per kvailą kvailos dainos priedainį
todėl
prisišliejau prie jo, apkabinau per pečius (taip šnekasi seniai apgirtę) ir šaukt nebeprireikė
mačiau jo nuo prakaito sulipusius ilgus plaukus
jie lietėsi man prie skruosto
drėgnas džemperis šildė man ranką
buvo gera tai jausti
tada man ir žiebė
kad vaivorykštės vėliava galėsiu daugiau nebemojuoti

šokau iki kol ėmė tuštėt klubas
vėliau, jau savo lovoj
apie vyrus galvojau
tos mintys džiugino

ryte atsibudau vėl nelaiminga
ir nuėjau darytis kavos

Rodyk draugams

po velykinių pietų šeima tai išsibarstydavo į skirtingas puses, tai vėl susieidavo krūvon. mudu su arvydu nuobodžiaudami ir apsunkę nuo įprastai puikių močiutės kotletų, mamos salotų ir neaišku kieno pirktų saldumynų bastėmės po kiemą. švietė saulė, masino miegas. fotografavau objektus lauke savo skaitmeniniu aparatu. nuotraukos išeidavo ryškios; vėliau, norėdama išgaut tą patį ryškumą, turėjau įjungti blykstę, nes saulė po truputį lietė miško juostą kitame kaimo gale.

sutemo, ir aš vis dar blaškiausi po namus neturėdama ką veikti. vyrai paruošė šašlykinę, prisėdau šalia. lauželio atšvaitai mirgėjo šeimyniškių veiduose ir iki pusės nugertose alaus stiklinėse. tuojau gavau darbo - teta patenkinta mokė, kaip tinkamiau verti mėsos gabaliukus, kad skaniai iškeptų. kai iš dubens griebiau paskutinį šašlyką, priėjo arvydas ir paprašė paėjėt su juo į mišką.
- čia labai greitai. tik nubėgam, aš kai ką pasižiūriu ir grįžtam.
atsikalbinėjau. sėdėti ant medinio suolo priešais ugnį apsuptai įsišustrinusių vyrų ir moterų su iešmais buvo gan gera.
- kai grįšim, šašlykai dar bus neiškepę, - mykia arvydas, matydamas, kokia aptingusi ir galutinai neapsisprendusi esu. - aš tau sausainį šokoladinį duosiu.
tyliu pakėlusi antakius.
- ai, einam, - sakau.

paliekam ugnelę šašlykinėj, sutemų apgaubtą kiemą ir leidžiamės pieva beveik nesuvokiamai juodo miško link. iš slėptuvės arvydas pasiima žeberklą. prieky mūsų bėgioja telefono apšviestas žolės plotelis. šilta. smagu. nesaugu. kai priartėjam prie pat miško, arvydas stabteli ir išsitraukia iš kišenės sausainį.
- pamiršau visai, - šypteli. paimu ir iškart suvalgau.
- ne dėl jo ėjau.

sausi, kaip negyvi aviečių ūgliai, bjaurūs ėgliai, žemos jaunų pušų šakos, bevardžiai brūzgynai ir baimė įgriūt į kokį apkasą trukdo judėt į priekį, tad gerokai atsilieku nuo arvydo. išsitraukiu fotiką ir sekundei nutvieskiu miško vidų sintetine šviesa. kažin ko pasidaro nemalonu, ir fotiką išjungusi, paikai nepaisydama kliūčių, per dešimt sekundžių nubėgu likusią miško atkarpą.

jis jau stovi pačiam miško pakraštyje atsirėmęs į pušį ir žvelgia į ežero paviršių. nėra jokios mėnesienos, tad vanduo atrodo švininis. tankiai kvėpuodama atsisėdu ant drėgnų samanų kiek toliau arvydo, kad netrukdyčiau. tamsa virš ežero kitokia, lengvesnė, žinoma, nei miške, bet čia jaukiau. man net nereikia užverst galvos, kad pamatyčiau dangų - gerai yra dabar. geriau nė nemirksėti. geriau negrįžti namo. ten tokios patogios tvarkos pojūčio nė kvapo nėra. galvoju, kad viena esu, kad ir išėjusi iš miško su arvydu pašonėj išliksiu viena. ir tada arvydas dusliai prabyla:
- kitam krante kažkas yra. yra žmonių.
todėl jis, taip staiga pralaimėjęs, klakteli galva (”einam”) ir pasuka namo.

Rodyk draugams

tai atrodo, į vilnių važiuot neteks?..

barako kambarys ėmė trauktis. jau spaudžia smilkinius - noriu dingti. pralėkt koridoriumi pro rūkomąjį, tada laiptais žemyn, pro duris į lauką, sėst į taksi ir sudiktuot vairuotojui kurį nors adresą iš juodraščio telefone. noriu viena, kad nebūtų kam manęs saugoti. ir į vilnių važiuoti planavau viena.

kažkokioj knygoj skaičiau tokius jaunuolio žodžius: “vakarėlių metu stengiuosi gerti kuo mažiau. man atrodo, kad sulig kiekvienu alkoholio gurkšniu didėja galimybė kažką prarasti, o prarasti aš nenoriu”. pacitavau, aišku, netiksliai. bet esmė išliko. koks nuobodus ir nekvailas vaikis.

aš siekiu pamatyt dar nematyto, lyžtelt dar neragauto. kiek asociacijų kyla visokių spalvingų, ne? “push the limits” ar kažkątai. alkoholis ar bet kas panašaus - sveikinu išskėstom rankom. vakarėliai vakarai yra riboms plėsti. nušokti ten, kur įprastai gyvendamas nenušoktum. švęsdamas (gyvenimą) įsivažiuoji. palinksti į priekį. viskas aplink įgauna pagreitį.

įsikūniji į blogesnę ar geresnę savo versiją.

pažįstama pasakoja apie muzikos festivalį; apsivalgiusius šventikus ir eksperimentėlius. apie muziką nepasakoja. pasijuntu alkana nuotykių. tuoj permetu galvoj neperdaugiausiai atsakingus draugus_ne_draugus, kurie norėtų šiemet ten su manim važiuoti.

…nes viskis degina, vynelis užkaitina, degtinę tik šmaukšt gerklėn ir kaipmat šilta; alus užštrichuoja nuotaiką kartais beveik neatpažįstamai. permokėt už skystimėlį kažkodėl niekad nepasirodo neteisinga. žmonės yra čiudni nebūtų žmonės - taip pataikauja savo užgaidoms. apsirengi juodą suknelę. užsimauni batelius, už kuriuos išmetei pusę mėnesio alimentų. nusipieši veidą ir išeini. ten, kur pritemdytos šviesos, kur per garsiai groja muzika.

mano spintoj trys juodos suknelės!

originali nebūsiu: greičiau savaitgalis.

Rodyk draugams

kaip susitaikyt su nuotaikų kaita? šilta šalta lieva nuostabu gera šlykštu palanku griozdiška užknisa norisi gėlės peiliai šeima jaukumas stiprybė geri norai bjaurios išraiškos teisti gelbėti šokti (nuo). pasakyti patylėti, palinkti į priekį atšlyti atgal. atvirumas - taktas. nežinau.

išsilaikyt stabiliai padeda nekintantys reiškiniai. šiandien autobuse už manęs bruzdėjo eilė dvylikamečių: pora buvo gana kieti, visi kiti mikčiojo ir per daug nesireiškė. kažkuris papasakojo anekdotą “apie petriuką”, nu ir pasipylė. žinojau visus ;) bobelės autike vis gręžiojosi - berniukai keikėsi žiauriau negu rūta, susitrenkus koją į spintelės kampą. po dešimt minučių anekdotai išsisėmė, tai gaujelė pradėjo malt apie telefonus. tada vienas tylesnis berniukas sako:
- ai aš dar vieną apie petriuką žinau.
visi:
- papasakok, papasakok!
tas susidrovinęs:
- ne, geriau ne.
- nu davai!
- nea!..
girdžiu, jau kumščiuoja.
- gerai… - painkštė, nusileido ir pradėjo pasakot pašnibždom.

tokie dalykai priverčia žemę po mano kojom sustoti drebėjus.

o dar tiesa kai parvažiavau namo, arvydas pamatęs mane sako:
- kūda kaip nežinau kas!
mekenu:
- čia gal dėl to, kad juodai apsirengus…
šmikis lengvai pasiduoda.
- nu, gal.

kaip gali pykt ant pasaulio ir savęs, kai vyksta toks žavus cirkuliavimas tarp žmonių?

Rodyk draugams

sėdėjom su kursioku vieną vakarą auditorijoj. auditorija pilna cigarečių dūmų, dažų kvapo ir egzistencinių plepalų. vienas per kitą. kalbam. mantas puikus. protingas, ramus ir taktiškas. šnekam apie neteisybę. studentui niekas neįtiks. nutrupa ant grindų pelenai. užkliudom komunizmą. lietuvoj įsišakniję… leuleu leu… tada užsimenu apie sexmažumų diskriminaciją - kaip pavyzdį. mantas sustingsta, pasimeta, pasimetęs išspjauna: “joo aš tai nieko prieš bet nu jau kas liečia įsivaikinimą, tai…” KĄ? prie ko čia?

na, jis pasimetė. jis prieš, tad vos išgirdęs žodelį gėjai, suskubo užmest kažką tokio. aš niekad nemačiau naudos ginčuose, taip ir neišmokau “diskutuoti”, tai ir tą kartą numykiau teleisdama mantui žinoti, ką aš manau ta tema. tokia taktika - leisti žinoti žmonėms, ką galvoju, bet neversti jų konfrontuoti. man to paprasčiausiai nereikia.

vyrai mano šeimoje yra siaubingi šitu atžvilgiu (”pydarai=pedofilai/maniakai/dalbajobai/ir t.t.”) ir aš niekada jiems neprieštarauju, nors būna labai pikta klausytis. nenoriu šiaušt paviršiaus (aka I DONT HAVE BALLS). bet kažkaip nusprendžiau pradėt žmonėms aiškint (aka BŪTI RAKŠTIMI SUBINĖJE).

seniai ketinau parašyti sistemingą, kietą tekstą apie vargšus gėjus niekadėjus, bet poxui, lai rašo geriau argumentuoti. trumpai - AŠ UŽ ŽMOGAUS TEISĘ IR LAISVĘ JAUSTIS LAIMINGU, tai viskas. tarkim, nenorėčiau prilyginti homoseksualų problemų juodaodžių problemoms praeityje; man atrodo, kad homoseksualumo nereikia sureikšminti (akivaizdu, taip bus tikrai negreit). ir priimt to nereikia. tik suprast, kad šitaip būna. ir kad gėjūkštis neturi jungiklio homo / hetero lygiai taip pat, kaip ir tu neturi.

mano mėgstamiausia eilinio statistinio lietuvio frazė: “ai, jie man netrukdo, bet tegul ir nesireiškia.“, kuri iš tiesų visada reiškia tą patį: “žinau, kad tokie iškrypėliai egzistuoja. todėl tegul geriau tyli užsislėpę ir nelenda man į akis naxui“. tai

1) dviveidiška, nes frazę ištaręs žmogus siekia atrodyti tolerantiškas, nors taip nėra
2) siauraprotiška, nes norima, kad homoseksualus žmogus slėptų savo prigimtį nuo visuomenės
ir
3) bjauru, nes net nepamąstoma, kaip blogai gali jaustis besislapstantis žmogus.

(truputį išlipus iš konteksto… žinot, vienas gražiausių dalykų man - matyti šokančius artimus žmones. klube, kieme ar kambary, girtus, blaivius ir nučiuožusius. kai jie šoka, aš visada pagalvoju, kad mes visi kažkiek priartėjam prie tos žiauriai abstrakčios ir menkai teapčiuopiamos laisvės. bent biški. nežinau, kaip įpaišyti tai į šį įrašą, meh)

yra labai puikus 1995 metų dokumentinis filmas, The Celluloid Closet, apie tai, kaip holivudo filmai, jau nuo pat kino atsiradimo pradžios, formavo žiūrovo požiūrį į homoseksualumą. nesigailėsite pažiūrėję.

eitynės. kiek per drastiška, be to, kursto neapykantą. bet tada pateikit man kitą, geresnę, išeitį, kaip sujudint medinei visuomenei smegenus, ir aš jums nusišypsosiu. kad ir kaip ten, bet būsiu. eisiu kartu. nes įpykę homofobai, neturintys nė vieno teisingo argumento, man juokingi. ir, aišku, kartu baisūs. nemąstantys visada kiek baugina. ką darysi.

ir štai mano veidukas, dieną po baliaus x, nustebęs, nė neįtariąs apie draugaitės kėslus užmušti tapke, kaip įrodymas, kad, nu, nebijau. kad, meheheh, žygiuosiu. kad, ė, man ganėtinai nepoxui.

***

paprastai, kai žmonės ima pliurpt šitokiom temom, natūraliai kyla klausimas, kur tas kalbėtojas pats linkęs: ar klube jis šnairuoja biški atokiau šokančių dailių bernų pusėn, ar mieliau palaižytų tos dažytos juodaplaukės šlaunį? kalbėtojas paprastai atsako - o koks skirtumas, kokia mano orientacija? aš manau, kad skirtumas yra, ir lemia jis nemažai, nereik išsipisinėti. bet pati padarysiu tą patį: o koks skirtumas? ;-) leu leu. ačiū, kad skaitei.

Rodyk draugams

1) žmones, padedančius man išlipt iš tos paskutiniosios lievosios būsenos
2) kelis filmus, sukrėtusius, nustebinusius, vertus pagyrų ir reklamos
3) visą tą balaganą apie sexmažumų problemas lietuvoj ARBA “kuo aš čia dėta”
4) visą tą balaganą apie sexmažumų problemas lietuvoj ARBA “kuo aš čia dėta”
5) visą tą balaganą apie sexmažumų problemas lietuvoj ARBA “kuo aš čia dėta”
6) visą tą balaganą apie sexmažumų problemas lietuvoj ARBA “kuo aš čia dėta”

bet ne -

nei aš rašysiu, nei ką. oras daug žadantis, nenuėjau šian į paskaitas, egzai arti - eisiu į auditoriją patapyti. biški dar yra problemų su pinigais, spaudžia grūda į kampą, mėginu negalvot apie juos (nesamus pinigus) ;-) (= isteriška nesveika šypsena žmogaus katras skęsta) vienintelė paslauga, už kurią neprieštarauju tiek daug mokėti / permokėti - tai internetas, ačiū, visi kiti palūžę patogumai ir produktai eikite į naxui slėnį!!

davai; stay awesome, draugai ir kaimynai.

Rodyk draugams