The Trip

stotelėj laukėm dviese. ji, maždaug mano mamos amžiaus, įlipo į tą patį 7 mikriuką. nuėjau į galą, priešais mane sėdėjo vyras. maždaug mano tėvo amžiaus. tada jiedu pasisveikino, ėmė kalbėtis; ok, seni pažįstami. vyras buvo nemenkai išgėręs, bet neatrodė apgailėtinai, atvirkščiai - skleidė kažkokį liūdną žavesį (neabejoju, kad esate matę tokių vyrų).

jinai laikėsi kažinkokio saugaus atstumo, o jis atkakliai kalbino. manau, ta moteris taip elgiasi su visais, nenori prisileisti. garantuoju, vieniša. nepaisant visko, ji labai gražiai juokėsi - kažin ar esu girdėjus nors dar vieną moterį šitaip juokiantis - taip mergaitiškai, melodingai, negarsiai. paprastai mano mamos amžiaus moterys, gražios, racionaliai mąstančios, jau labai mažai kuo tikinčios moterys būdamos su svetimais vyrais nutaiso kokį pašaipų ar nedrąsų juoką, net ne juoką, o krizenimą, heheheh, štai kaip jos visos juokiasi, pamačiusios, kad koks nors asilas rodo išskirtinį dėmesį. tuo tarpu ji buvo toli nuo panašių nenuoširdumo apraiškų. visas tos moters ir vyro bendravimas atrodė natūralus, atsargiai šiltas. buvo nė kiek neaišku, kur jis nuves.

garbės žodis, nenorėjau klausytis apie ką šnekama, bet tai buvo neįmanoma, nes sėdėjau tiesiai už jų. vidury pokalbio (taigi pusiaukelėj į autobusų stotį) vyras iš niekur nieko, staiga pasipiktinęs, paklausė:
- ar moteriai reikalingi papai?
ji gūžtelėjo pečiais.
- tu vyras, tu ir atsakyk.
- aš manau, kad ne. - jisai atsilošė. - man asmeniškai jie nėra labai svarbūs.

neilgos kelionės pabaigoje buvo ganėtinai aišku, kad ta mielo veido moteris žaliu megztuku vyrui seniai patinka, ir jis nėra užtektinai naglas, todėl tik laido švelnias užuominas, o ji, ji turi kažkokių svarių priežasčių prisiversti prieš tas jo menkutes pastangas užsimerkti. priartėjo mano stotelė, susisėmiau tašes, pasirengiau palikti šitus du neįprasto kirpimo žmones šnekučiuotis. ir tada vyras, kurį laiką tiesiog juokinęs, staiga nuslopusiu balsu jai sako:
- dabar tu išlipsi, čia tavo stotelė… ar aš galiu tave pabučiuot? nes viskas - išlipsi ir nematysiu tavęs. prašau. ar galima?

atsistojau ir per sekundę atsidūriau prie durų. buvo taip debiliškai liūdna. iššokau iš autobusiuko vos šiam sustojus ir - kaip gerai, kad degė žalia - greitais, kampuotais žingsniais pasileidau per perėją į stotį.

patiko (0)

Rodyk draugams

Parašė skvotere 2009-10-25 21:17
Žymos: tik kirpimai ir skiriasi
Įrašo kategorijos: mačiau skaičiau girdėjau.