The Trip

šįryt pirmas dalykas, kurį pamačiau nubudusi, buvo kursiokės veidas. ką ji veikia mano sapne, pamaniau, bet sapnas jau garavo užmarštin, užtat gabija susirūpinusi bėrė žodžius:
- nežinau ką daryt, kažkaip nejauku, davai ateik ir tu, nes…
- ką?
- negaliu būt su juo, o jis jau sėdi salėj, reikia tapyt. ateik, ką?
- kad aš nenoriu… man sloga, noriu miego ir šiaip.
- aš jaučiu tuoj apsižliumbsiu, nenoriu ten eit, bet reikia, …
- eik tu. aš… nežinau tiesiog.
- na… kaip nori.
(durna pauzė)
užsidengiu veidą delnais, šitaip saugu ir gera, bet praeina gana ilgas laiko tarpas, kokios septynios sekundės, o gabija tebestovi laukdama, taigi esu priversta nuimt delnus nuo akių, padaryti sprendimą.
- mmnagerai ateisiu.
(gabija nušvinta)
- …tik duok man penkiolika minučių.

gabijos brolis surado benamį, kuris sutiko pozuoti pirmakursei. benamis jau sėdi darbui skirtoj salėj, bendrabučio pirmame aukšte, laukia tapytojų. gabijai nesmagu būti su juo vienai. (”žinai, barjeras toks, susikaustymas, o ir jis ten sėdi įsitempęs”) gabija ateina pas mane ir žadina, kad nereikėtų likti vienai su tuo svetimu įsitempusiu žmogumi.

truputį pyktelėjau - ne dėl to, kad mane mygo pasirinkti tarp malonaus sekmadienio miego ir ėjimo į nežinomybę (na juk iš tikro), o kad ji nesusitvarkė su uždaviniu. work it baby. turiu galvoj, why cant you work it? susiduri ir pasistengi nemirksėti, tuo labiau neieškoti pagalbos iš šalies.

bet viskas, aišku, praėjo fainai. įėjau į salę dar gerai neišsičiūchinus, o kai pamačiau malonios išvaizdos senuką, sėdintį fotely, iškart pralinksmėjau. ėmėm jį kalbint, jis truputėlį pakalbino mus. pašnekėjom bendrinėm temom (nors aš šiek tiek surizikavau ir paklausiau, ar šis turi šeimą). ir, na, visai neblogai pasidarbavom.

–
sveiki, mano vardas prasideda raide v, aš išmokau per tris savaites pastatyti naujus asmenybės pamatus (dar tebekvepia tinku ir mediena; mėgstu medį), studijuoju dailę, įvyko nauja pradžia, sveriu žodžius, dabar jau visada pasveriu, “magnusas sukrėstas kaskart, kai apie tai pagalvoja”, sukrėsta ir aš, kaskart, kiekvieną kartą, kad ir dabar, tačiau dabartis yra švari, saugi ir kvepianti. daug kas liko už nugaros, alytuj, tačiau nepaisant to mano galvoje išsiskleidė gėlės, jų žiedlapiai nuostabūs, tamsesni prie pat šaknų, o krašteliai beveik permatomi, ir tai - ne meilės, net ne žavėjimosi žmogumi žiedai, o naujumo, laisvumo ir nusiraminimo, pasisekimo, sunkaus darbo pasekmių žiedai. tokios gėlės gali vešėti tik ten, kur teka skaidri upė, kur vandenys pursloja ir taškosi į juodas aštrias sielos uolas, jas pamažu apgludindami. žiūrėkit, mano akys švyti, jos gyvos ir budrios, o mano viduje džiugiai juda vanduo, jaunystės vanduo, stiprybės vanduo, vanduo tokių spalvų, kurių nerastum pas kitą žmogų, tai vadinama originalumu ir išskirtinumu, spėju, mano upė blykčioja pilkais tonais su šaltos žalios priemaišom, o dugnas tikriausiai maloniai rausvas.

jei mūsų pokalbio metu aš kuo nors neapsimetu, tuomet mano ištarti žodžiai žybteli skaidriu žalsvu upės vandeniu. tuomet jie tikri. o priežasčių apsimetinėti vis mažiau.

patiko (0)

Rodyk draugams

Parašė skvotere 2009-09-27 12:25
Žymos: džiugesys, savistata, sielos tūris
Įrašo kategorijos: god bless this mess.