The Trip

kaime praleidau dvi neeilines savaites, gavau suprast, ką reiškia tas toks patogus vakuumas, kuriame sėdėdamas gali aiškiai matyt savo mintis ir jas dėliot kaip patinka (ar, tiksliau, kaip reikia). motiną ir močiutę užimdavo kasdieniai darbai + telikas, tad trinties nebuvo. miegodavau netrukdoma iki pietų, prisapnavau ganėtinai fainų sapnų (kurie buvo ne kas kita, o tikslūs, tik kiek iškreipti norų ir baimių atspindžiai). kažkurią dieną sugalvojau, kad, gali būti, galiu rašyti. ta pirminė mintis nebuvo mano sugalvota ar sumeluota, tad ilgai mąsčiau, iš kur ji atėjo, - bergždžiai, beje. nu ir parašiau biški. parašiau tiek, kiek turėjau galvoje, ir atidėjau į šalį. konkretu ir užbaigta - aš taip negyvenu, bet tos kelios pastraipos buvo būtent tokios. ir tai - pradžia.

nuostabus asmeninis atradimas.

bet užvakar tai jau tikrai kad ramybės neturėjom. meh, supanikavau ir paskambinau policijai. 78501-a proga nevalingai pagalvot ‘kodėl aš negimiau berniuku jei būčiau gimusi berniuku tai dabar galėčiau apgint mamą’. apsižliumbiau, kai nieks nematė ir t.t.

tv pasakė, kad numirė selidžeris - supykau, po to nuliūdau, mama sako ar žinai šitą rašytoją? ne vieni metai ėjau per gyvenimą su faktu galvoje, jog jisai vis dar yra, ten kažkur valstijose, rašo ar nerašo, bet yra, ir dabar dėl natural causes jo nebėra, 91 metai, viskas ok, bet vis vien liūdna, nuo sausio 27 dienos visada bus liūdna, nors man ir atrodo, kad jau į ką ką, bet į mirtį tai žmogus turi pilną ir neginčijamą teisę, didesnę už tūkstantį kitų teisių, bet VIS VIEN, supranti.

interneto ryšio praktiškai nulis, rss readeris pilnas pilnas, bet kažkaip tas nelabai jaudina. būna tokios fazės, žinau aš jas. va grįšiu į klaipėdą, imsiu suktis tarp žmonių, ~socialaizingas~, o tiesa parėjo didžiulė telefono sąskaita, argi aš ne puikiai įsitvirtinusi bendravimo tinkle, m? blyn aš šaunuolė.

–

reikia vėl keist gyvenamą vietą. norisi (norisi - vadinasi, reikia).

Rodyk draugams