Trumpametražiai
1.
nuo menkiausio sutrepsėjimo kambario langai bilda ir trakši, stiklai grasina iškrist iš rėmų. galvoju, kaip vaikas gali būt siekiamybė. užplikau kavą ir mąstau. žemė nėra baisiai tinkama vieta atsivest svečių. jei būčiau žemės atstovas pasaulinėj kosmoso konferencijoj, man paprasčiausiai būtų gėda. gėda už pigią prastą kavą, už nekeičiamus rusų laikų langus bendrabučiuose, už tai, kad dar neišauginta karta, kuri žinotų, kaip elgtis su tuo, ką turi, ir už ištisas kartas, kurių didžiausias talentas - klaidas paversti filmais, kultu ir eilėraščiais.
2.
kartą sėdau į 6 autiką, važiuojantį į melnragę; išlipusi nuėjau į mažą pakelės restoranėlį, paėmiau kebabą. patraukiau link jūros. tuoj pat nuo ledinio vėjo sušalo pirštai, ėmė dilgčiot ausis. kebabo (mažo) pasirodė ryškiai per daug, tad likučius sušėriau žuvėdrai / kirui. viskas, apsisukau eit link stotelės. žinojau, kad parėjus namo reiks normaliai patapyt (artėjo egzaminas) ir tai atrodė taip nereikalinga - jei norėčiau kalbėt pasauliui, kalbėčiau tikrai ne per paveikslus. sušalus ir pikta sustojau laukt autobuso.
3.
kažkada labai seniai vietoj pamokų slampinėjau droge. kažką nusipirkau ir išėjau kartu su gan jauna mama ir dviem jos vaikais. vyresnysis berniukas nešė mažą mergaitę ant rankų. visi susėdom stotelėj laukt mikro. tas berniukas išsitraukė iš krepšio ką tik nusipirktą kremą ir pradėjo garsiai skaityt jo sudėtį. motinai buvo ganėtinai poxui, ji užsirūkė ir perėmė mergaitę. pabandžiau spėt, kiek berniukui metų, bet tai nebuvo labai lengva: galėjo būt vienuolika, galėjo ir keturiolika. jis buvo žemo ūgio, bet keistai rimto veido, seno veido, pavargusio ir nepratusio prie kvailų grimasų. jis pasakė kažką, ko dabar neprisimenu, bet tuo metu mane privertė norėt apkabint tą vaiką ir pasakyt, kad neimtų taip į širdį visko, ką netinkamai daro mama, neleist, kad rūpesčiai susimestų į nuleistus lūpų kampučius, neaugt šitaip greit vien dėl to, kad aplinkybės verčia.
mes abu turėjom tą patį per anksti dėl niekų pavargusį veidą. sėdėjau su jais, kol sulaukė savo mikriuko; per tą laiką pravažiavo kokie penki man tinkami. tą dieną į mokyklą taip ir nenuėjau.
4.
“jūs nustebtumėt, kiek man mažai reikia” kažkada seniai rašė mental. kažin, ar jis pakartotų šitą frazę dabar; man, pavyzdžiui, ji galioja, ne kartą esu ją išvarčius garsiai. žmonės paprastai nepatiki (norėjau rašyt “netiki asketizmu”, bet pasitikrinau definiciją ir pamačiau, kad čia nelabai tinka).
jei pasakai, kad ir pati žmonija tau nėra pastoviai būtinas laimės atributas, dar ir įsižeidžia. visada priima asmeniškai. kažkoks nelaimingas feisbuko sindromas - sutarti su kuo daugiau žmonių. taigi vis tiek nekeliautumėt su manim per dykumą su aukštakulniais, jūs alergiški karščiui, skorpionams ir mano humoro jausmui. tai kokio velnio eikvot mintis žmogui, kurio pilnai net nemėgsti. tegul jis eina po velnių - į tą savo dykumą.
patiko (6)
2010-01-17 19:18
“kažkoks nelaimingas feisbuko sindromas - sutarti su kuo daugiau žmonių”-ot gerai cia:)
2010-01-17 20:29
Per pirmąjį - šypsojaus, per antrą - šalau, per trečią - girdėjau mašinas, per ketvirtą - sustingau. Įdomu ar tai ką nors reiškia?
Šaunus įrašas, toks tikras ir pulsuojantis tavim.
2010-01-17 21:52
reiškia, kad pagauni kampą, kad interpretuoji, kad, galų gale, - skaitai. už tai ir ačiū.
2010-01-17 23:35
tokia rašymo forma labai įdomi. antras privertė pasijusti prie pilkos niūrios jūros, o trečiasis - pamąstyti.
2010-01-18 04:32
Dėl niekų pavargę veidai. Arba tuščios akys, kartais. Man užteko mėnesio, kad nebeatpažinčiau savęs veidrodyje.
2010-01-18 07:43
būna.
2010-01-18 09:34
Tikrai nėra reikalo eikvoti laiko žmonėms, kurie tavęs net nepažįsta. Kartais taip gera gyventi sau ir dėl savęs.
2010-01-18 13:04
Net nežinau kaip čia tiksliai tiktų apibūdinti, bet tu rašai taip.. teisingai, kad viską norisi skaityti dar ir dar kartą, o skaitant mintyse vis nevalingai kartoju “Taip, taip, taip” po kiekvieno sakinio, nes jie visi atrodo tokie tikri ir naturalūs.
2010-01-18 21:15
As visada stengiuosi sneket tiesa. Dziugu, kai pavyksta.
2010-01-19 00:07
Tave norisi cituoti.
2010-01-19 18:02
man tai vis tas toks tavo gyvenimas Klaipėdoj, prie jūros, studijuojant menus atrodo baisiai žaviai. gyvenimas kaip eilėraštis. kai kartais skauda, bet gražu ir tikra.
o šitie trumpametražiai. tiesiog labai, labai gražūs.
2010-01-20 12:55
“ištisas kartas, kurių didžiausias talentas - klaidas paversti filmais, kultu ir eilėraščiais”
Sudominai. Atrodo, ne visai pritariu. Gal dar nesuprantu.
Pavyzdžių? Vieną filmą, vieną kultą, vieną eilėraštį
2010-01-24 21:53
Skaitant ką rašai, darosi vis smalsiau pamatyti ką tapai. gal kur nors internete tai talpini?
2010-01-25 17:41
Jokio interneto rysio = lievai
Netalpinu, nes tie darbai grynai studijiniai, taigi neydomus. Natiurmortai daugiausia..
2010-01-26 21:57
aa, nors man ir natiurmortai būtų įdomu;]